Krizių spaudžiama Europa – kaip prie to priėjo?

Kiekvienoje šalyje viena prieš kitą stoja dvi tautos, kurias skiria nevienoda prieiga prie oraus gyvenimo galimybių.

Nenumaldomas įspūdis, kad Europos laukia paskutinis, lemiamas išbandymas, niekada nebuvo toks stiprus kaip pastaruoju metu. Tad ir kyla klausimas: Europa jau priklauso praeičiai ar jos pabaiga dar tik artėja? O gal dar įmanoma tos pabaigos išvengti – ar Europos Sąjungos likimas jau tvirtai užantspauduotas?

Taigi, masinė imigracija iš pietų ir pietryčių, terorizmas, žiojėjanti nelygybė: Europos žemynas pergyvena baisų spaudimą iš išorės ir iš vidaus, Europos Sąjunga atsidūrė didžiausioje savo istorijos krizėje.

Kaip tai galėjo įvykti, kas prie to privedė?

Tai, kas netolimoje praeityje nutiko, yra trijų labai sunkių krizių dramatiškas susikryžiavimas ir paaštrėjimas. Joms visoms būdingas tas pats biopolitinis pobūdis.

Neseniai Europą sukrėtusi ekonominė krizė pataikė Europos tautoms į  gyvą kaulą ir kai kurias iš jų įstūmė į nepakenčiamą padėtį. „Čia aš turiu omeny ne tik Graikiją, – tęsia R. Esposito, – bet ir daugybę „graikiškųjų sindromų“, taip juos galima pavadinti,  kurie ardo be išimties visas Europos tautas ir Europą suskaldė į dvi „tautas“, kurių nelygybė resursų ir galimybių jais naudotis atžvilgiu nuolatos didėja“.

O prie ekonominės krizės prisidėjo ir antroji krizė, kurią sukėlė nekontroliuojami migrantų srautai ir kuri su pirmąja tarsi susilydė į vieną gilų biopolitinį lūžį, ir tai dviem atžvilgiais.

Pirma, šimtai tūkstančių žmonių turėjo gelbėdami gyvybę bėgti nuo žiaurių, mirtį nešančių sąlygų. Antra, tai į Europos populiaciją įvedė dar prieš kelerius metus neįsivaizduojamus etninius pokyčius.

Trečioji krizė, sukelta islamistinio terorizmo, į daugelį Europos miestų atvedė mirtį ir europiečių tapatybę visur paliko giliai pažeistą. Šiuo atveju betgi reikėtų kalbėti ne apie biopolitinę, bet apie tanatopolitinę krizę, ne apie gyvenimo, bet apie mirties politiką.

Tai mirtis, sėjama žmonių, kurie patys atsiduoda mirčiai ir kurių vienintelis tikslas yra sunaikinti kuo didesnį skaičių žmogiškų gyvybių.

Kaip prie to priėjome? Kaip pergalė, kuri po Berlyno sienos griūties 1989 m. atrodė čia pat pasiekiama, galėjo pavirsti viską žemyn tempiančia naikinimo spirale?

„Šis poslinkis, mano nuomone, – tęsia italų filosofas, – kilo iš to, kad pačioje integracijos proceso pradžioje buvo nuspręsta pirmenybę suteikti ne politikos, bet ekonomikos sferai“. Anot jo, tarp Europos Sąjungą įsteigusių valstybių už tai visų pirma atsakinga Prancūzija, nes ji nesugebėjo savo kolonijinės galybės statuso atsisakyti kur kas toliau siekiančio federacinės Europos projekto naudai.

Vadovaujant Charlesui de Gaulle`iui Prancūzija suprato, jog po nacionalsocializmo katastrofos ir pralaimėto karo gana greitai atgijusią ūkio galybę Vokietiją reikėjo bendrai priimtų taisyklių ir diplomatinių susitarimų būdu laikyti sutvardytą.

Vis dėlto Prancūzija nebuvo pasiruošusi savo karinį ir netgi branduolinį potencialą pajungti federacijos projekto labui. O kita Europoje esanti atominė galybė, Didžioji Britanija, šiame projekte išvis nedalyvavo ir stengėsi tik stiprinti transatlantinius saitus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Visi žingsniai, kurių nuo to laiko buvo imamasi, įskaitant praleistą progą steigti bendrą europietišką armiją, yra to pirmojo sprendimo akcentuoti ne politiką, bet ūkį, pasekmės.

Vyravo įsitikinimas, kad politinė ir institucinė vienybė natūraliai išsirutulios iš ekonominės integracijos ir jos karūnavimo bendros valiutos įvedimu. Tačiau įvyko kitaip – ir tai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, išsilaisvinusi iš nacionalini rėmų, kurie ją saistė ligi XX-ojo amžiaus vidurio, ekonominė plėtra, – kaip tai būdinga kapitalistinei rinkai, – įgijo globalinį ir ne vien tik kontinentalų matmenį.

Antra, nepaisant pinigų sąjungos, o gal kaip tik dėl jos, politiškai nereguliuojama ekonomika linkusi virsti elementu, kuris skiria, bet ne jungia. Taip atsitiko Europoje, ką aiškiausiai parodo stipresniųjų šalių atsiskyrimas nuo silpnesniųjų.

Vien atkaklios pastangos priartinti politinę integraciją būtų įgalinusios Europą deramai sumažinti savo ūkio augimą ir taip apsisaugoti nuo globalizacijos sukeltų naikinimo procesų.

Vietoj to buvo pasiduota iliuzijai, kad šią funkciją galėtų perimti europietiškoji teisė, suprasta kaip jungiamoji grandis tarp ekonominio ir politinio vienijimosi.

Dėl to Europoje laikui bėgant ir atsirado sudėtinga institucijų struktūra, kuriama aplink neretai tarpusavy konkuruojančius galios centrus.

Bet ir šis projektas buvo pasmerktas žlugti. Aišku, juridinės dimensijos atsisakyti negalima, jos reikia tam, kad būtų užtikrinamos individualios ir kolektyvinės teisės. Tačiau juridinė dimensija netinka tam, kad užimtų tą tuščią vietą, kuri palikta politikai.

Dėl to Europos Sąjunga labai anksti pradėjo kentėti nuo iš krantų lipančių taisyklių potvynio – taisyklių, kurios neretai konfliktuodavo su atskirų šalių narių įstatymais. Šitaip ilgainiui išsivystė tam tikra diarchija, dvivaldystė,  kuri kartu silpnino ir suvienytąją Europą, ir ją sudarančias tautines valstybes.

Todėl šiandien priešais nusilpusias nacijas stovi dar silpnesnis federalizmas.

Ką bendrų taisyklių vardu nusprendžia Briuselis ir Strasbūras, tą susitarimai tarp Berlyno ir Paryžiaus vis dažniau paverčia niekais. Iš to ir pasidaro institucinis chaosas, kurio trapiausias elementas yra Europos Parlamentas, faktiškai vienintelis tiesiogiai žmonių renkamas demokratinis Europos Sąjungos organas.

Tačiau drauge Europos Parlamentas yra ir institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?

Jau ir taip sunkiai valdomą, ilgai trunkančios ūkio krizės aplamdytą Europos struktūrą papildomai ištiko dar dvi – migracijos ir terorizmo – krizės, o tai ir privedė prie subliuškimo.

Rezultatas, šiandien visiems matomas, yra tas, kad Europa, visai jau nekalbant apie sugebėjimą ką nors suveikti, net nesugeba prabilti vienu balsu, rašo italų filosofas R. Esposito straipsnyje, išspausdintame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Bet kaip krizių purtomai Europai atsigauti? Apie tai – kitą kartą.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.