Krizių spaudžiama Europa – kaip prie to priėjo?

Tai didysis, sunkus klausimas: Europos tauta, kas tai būtų? Taip rašo italų filosofas Roberto Esposito straipsnyje, kurį išspausdino Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“. Filosofo nuomone, šiuo metu tokio dalyko, kaip europiečių arba bendros Europos tautos, nėra, kaip nėra ir kokios nors vienos tautos atskirų valstybių viduje.

Kiekvienoje šalyje viena prieš kitą stoja dvi tautos, kurias skiria nevienoda prieiga prie oraus gyvenimo galimybių.

Nenumaldomas įspūdis, kad Europos laukia paskutinis, lemiamas išbandymas, niekada nebuvo toks stiprus kaip pastaruoju metu. Tad ir kyla klausimas: Europa jau priklauso praeičiai ar jos pabaiga dar tik artėja? O gal dar įmanoma tos pabaigos išvengti – ar Europos Sąjungos likimas jau tvirtai užantspauduotas?

Taigi, masinė imigracija iš pietų ir pietryčių, terorizmas, žiojėjanti nelygybė: Europos žemynas pergyvena baisų spaudimą iš išorės ir iš vidaus, Europos Sąjunga atsidūrė didžiausioje savo istorijos krizėje.

Kaip tai galėjo įvykti, kas prie to privedė?

Tai, kas netolimoje praeityje nutiko, yra trijų labai sunkių krizių dramatiškas susikryžiavimas ir paaštrėjimas. Joms visoms būdingas tas pats biopolitinis pobūdis.

Neseniai Europą sukrėtusi ekonominė krizė pataikė Europos tautoms į  gyvą kaulą ir kai kurias iš jų įstūmė į nepakenčiamą padėtį. „Čia aš turiu omeny ne tik Graikiją, – tęsia R. Esposito, – bet ir daugybę „graikiškųjų sindromų“, taip juos galima pavadinti,  kurie ardo be išimties visas Europos tautas ir Europą suskaldė į dvi „tautas“, kurių nelygybė resursų ir galimybių jais naudotis atžvilgiu nuolatos didėja“.

O prie ekonominės krizės prisidėjo ir antroji krizė, kurią sukėlė nekontroliuojami migrantų srautai ir kuri su pirmąja tarsi susilydė į vieną gilų biopolitinį lūžį, ir tai dviem atžvilgiais.

Pirma, šimtai tūkstančių žmonių turėjo gelbėdami gyvybę bėgti nuo žiaurių, mirtį nešančių sąlygų. Antra, tai į Europos populiaciją įvedė dar prieš kelerius metus neįsivaizduojamus etninius pokyčius.

Trečioji krizė, sukelta islamistinio terorizmo, į daugelį Europos miestų atvedė mirtį ir europiečių tapatybę visur paliko giliai pažeistą. Šiuo atveju betgi reikėtų kalbėti ne apie biopolitinę, bet apie tanatopolitinę krizę, ne apie gyvenimo, bet apie mirties politiką.

Tai mirtis, sėjama žmonių, kurie patys atsiduoda mirčiai ir kurių vienintelis tikslas yra sunaikinti kuo didesnį skaičių žmogiškų gyvybių.

Kaip prie to priėjome? Kaip pergalė, kuri po Berlyno sienos griūties 1989 m. atrodė čia pat pasiekiama, galėjo pavirsti viską žemyn tempiančia naikinimo spirale?

„Šis poslinkis, mano nuomone, – tęsia italų filosofas, – kilo iš to, kad pačioje integracijos proceso pradžioje buvo nuspręsta pirmenybę suteikti ne politikos, bet ekonomikos sferai“. Anot jo, tarp Europos Sąjungą įsteigusių valstybių už tai visų pirma atsakinga Prancūzija, nes ji nesugebėjo savo kolonijinės galybės statuso atsisakyti kur kas toliau siekiančio federacinės Europos projekto naudai.

Vadovaujant Charlesui de Gaulle`iui Prancūzija suprato, jog po nacionalsocializmo katastrofos ir pralaimėto karo gana greitai atgijusią ūkio galybę Vokietiją reikėjo bendrai priimtų taisyklių ir diplomatinių susitarimų būdu laikyti sutvardytą.

Vis dėlto Prancūzija nebuvo pasiruošusi savo karinį ir netgi branduolinį potencialą pajungti federacijos projekto labui. O kita Europoje esanti atominė galybė, Didžioji Britanija, šiame projekte išvis nedalyvavo ir stengėsi tik stiprinti transatlantinius saitus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Visi žingsniai, kurių nuo to laiko buvo imamasi, įskaitant praleistą progą steigti bendrą europietišką armiją, yra to pirmojo sprendimo akcentuoti ne politiką, bet ūkį, pasekmės.

Vyravo įsitikinimas, kad politinė ir institucinė vienybė natūraliai išsirutulios iš ekonominės integracijos ir jos karūnavimo bendros valiutos įvedimu. Tačiau įvyko kitaip – ir tai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, išsilaisvinusi iš nacionalini rėmų, kurie ją saistė ligi XX-ojo amžiaus vidurio, ekonominė plėtra, – kaip tai būdinga kapitalistinei rinkai, – įgijo globalinį ir ne vien tik kontinentalų matmenį.

Antra, nepaisant pinigų sąjungos, o gal kaip tik dėl jos, politiškai nereguliuojama ekonomika linkusi virsti elementu, kuris skiria, bet ne jungia. Taip atsitiko Europoje, ką aiškiausiai parodo stipresniųjų šalių atsiskyrimas nuo silpnesniųjų.

Vien atkaklios pastangos priartinti politinę integraciją būtų įgalinusios Europą deramai sumažinti savo ūkio augimą ir taip apsisaugoti nuo globalizacijos sukeltų naikinimo procesų.

Vietoj to buvo pasiduota iliuzijai, kad šią funkciją galėtų perimti europietiškoji teisė, suprasta kaip jungiamoji grandis tarp ekonominio ir politinio vienijimosi.

Dėl to Europoje laikui bėgant ir atsirado sudėtinga institucijų struktūra, kuriama aplink neretai tarpusavy konkuruojančius galios centrus.

Bet ir šis projektas buvo pasmerktas žlugti. Aišku, juridinės dimensijos atsisakyti negalima, jos reikia tam, kad būtų užtikrinamos individualios ir kolektyvinės teisės. Tačiau juridinė dimensija netinka tam, kad užimtų tą tuščią vietą, kuri palikta politikai.

Dėl to Europos Sąjunga labai anksti pradėjo kentėti nuo iš krantų lipančių taisyklių potvynio – taisyklių, kurios neretai konfliktuodavo su atskirų šalių narių įstatymais. Šitaip ilgainiui išsivystė tam tikra diarchija, dvivaldystė,  kuri kartu silpnino ir suvienytąją Europą, ir ją sudarančias tautines valstybes.

Todėl šiandien priešais nusilpusias nacijas stovi dar silpnesnis federalizmas.

Ką bendrų taisyklių vardu nusprendžia Briuselis ir Strasbūras, tą susitarimai tarp Berlyno ir Paryžiaus vis dažniau paverčia niekais. Iš to ir pasidaro institucinis chaosas, kurio trapiausias elementas yra Europos Parlamentas, faktiškai vienintelis tiesiogiai žmonių renkamas demokratinis Europos Sąjungos organas.

Tačiau drauge Europos Parlamentas yra ir institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?

Jau ir taip sunkiai valdomą, ilgai trunkančios ūkio krizės aplamdytą Europos struktūrą papildomai ištiko dar dvi – migracijos ir terorizmo – krizės, o tai ir privedė prie subliuškimo.

Rezultatas, šiandien visiems matomas, yra tas, kad Europa, visai jau nekalbant apie sugebėjimą ką nors suveikti, net nesugeba prabilti vienu balsu, rašo italų filosofas R. Esposito straipsnyje, išspausdintame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Bet kaip krizių purtomai Europai atsigauti? Apie tai – kitą kartą.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Saulius

Saulius portretas
...banali, tačiau Objektyvi Tiesa - BET kokios teorijos, ar -izmai (mūsų laisvos valios NE Dievo Šventoje Valioje, t.y. mūsų savivalės, jų struktūros), žemėje kuriančios rojų BE Dievo, BUVO, YRA IR BUS TIK UTOPIJOS. Kokie garbingi protai, besiremiantys dar garbingesniais, EROGANCINGAI TINGI (sąmoningai, ar ne, istorija nutyli) skaitant Šventuosius monoteistinių religijų Raštus, susipažinti su visatos bei savo Kūrėjo Nuomone (intuityviai kalbančia per KIEKVIENO skaisčią sąžinę) kaip Šventa, nes Objektyvia, Tiesa, kuri tūkstantmečiais nenuilstamai liudija, jog TIK Jo Šventoje Valioje, ne tik įmanomas, bet ir pažadėtas Rojus žemėje. Negi jūs manote, jog VISI Šventieji Dievo pasiuntiniai, PRIŠ jUS, "proto bokštelius" NUBLANKSTA? Kokie mes banalūs dvsiniame kvailume... NEGI iš ties NEJAUČIAME kame Gyvenimas...?

K.

K. portretas
Straipsnio esmė: "Europos Parlamentas yra institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?"
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
  • Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?
    Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?

    Dietologai ir mitybos ekspertai dėl to, ko gero, nė kiek nesidžiaugia. Ne itin tai džiugina ir cukrinių runkelių augintojus bei baltojo cukraus gamintojus. Tačiau faktas lieka faktu: tokio pigaus baltojo cukraus, koks jis buvo šių metų vasaros ...

  • Nykštukiniai milžinai
    Nykštukiniai milžinai

    Lietuviai, gavę valdžios titulų, nuo neatmenamų laikų geresni už kitus. Nuo tada, kai išsivystė plikbajorio sindromas. Nuogi, basi, bet prieš apsirengusį nosis užrietę. Ir jokios negandos nepadeda pasveikti, nusileisti ant žemės. ...

    1
  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    15
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
  • Mistinių Adolfo ūsų paieškos
    Mistinių Adolfo ūsų paieškos

    1942-ųjų ruduo. Ašies valstybių pajėgos, vedamos Erwino Rommelio (1891–1944), pavojingai priartėja prie Sueco kanalo. Tai – vienas iš keleto momentų, kai sprendžiamas ne tik Antrojo pasaulinio (1939–1945) karo baigties kl...

    10
  • Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?
    Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?

    Kai vienos Anglijoje esančios parduotuvės darbuotojai dar rugpjūčio mėnesį papuošė Kalėdų eglutę, socialiniuose tinkluose britai sukilo: "Ar jau gražiausioms žiemos šventėms ruošimės vasarą?", "Kodėl kasmet K...

    4
Daugiau straipsnių