Karštos Kremliaus žaidynės

Karštos. Žiemiškos. Tavo. Lygiai už trijų savaičių tokiu šūkiu pasaulį pasveikins Sočio olimpinės žaidynės.

Emociškai karštos, klimatiškai - žiemiškos, bet tikrai ne mūsų.

Olimpiada – nuo antikos laikų laikoma kažkuo didingesniu nei vien sporto ar pramogų šventė. Šis kilnus renginys - vienas iš nedaugelio, jei ne vienintelis, kurio metu senovės Graikijoje buvo stabdomi net aršiausi kariniai konfliktai. Šiuolaikinės žaidynės, daugiau nei prieš šimtą metų atgaivintos barono Pierre de Coubertino, akimoju išaugo sportinio reginio marškinėlius. Jos tapo vienu svarbiausių geopolitinių įvykių pasaulyje.

Sočio olimpinėms žaidynėms išskirtinių etiketė prilipo joms dar nė neprasidėjus. Pirmiausia, dėl finansinių aspektų.

Nors iš pradžių planuota, kad žaidynėms surengti visiškai pakaks 12 milijardų JAV dolerių (apie 30 milijardų litų), jau dabar jų bendras biudžetas viršijo 60 milijardų dolerių (per 160 milijardų litų). Brangiausios visų laikų olimpiados titulas pats savaime gal ir nebūtų blogybė, jei ne, rusų kinematografininkų terminais kalbant, „nacionalinės buhalterijos ypatybės“. Vakariečio protui sunkiai suvokiamą sumą rusai sugebėjo ištaškyti per rekordiškai trumpą laiką ir visa tai padarė pagrįsdami finansiniais dokumentais. Juose, be abejo, nefigūruoja ir mūsuose plačiai prigiję slavizmai – „otkatas“ bei „raspylas“. Tačiau  apie Sočyje įsišaknijusią korupcijos hidrą gan išsamiai pasakoja prieš keletą dienų Amsterdame pristatyta režisieriaus Aleksandro Genteliovo susukta dokumentinė juosta „Putin‘s Games“. Joje, vietos verslininkai, Vladimiro Putino patikėtinių išguiti į tremtį užsienyje, atskleidžia ne vieną šokiruojančią olimpinių objektų statybos detalę. Jos esmė paprasta – nė žingsnio be kyšio. Vertingiausi užsakymai – tik išrinktiesiems, susijusiems su Kremliaus šeimininkais.

Filmais galima tikėti, galima – ir ne. Bet kai kurie skandalai jau tapo faktu, nepriklausančiu nuo tikėjimo. Neseniai JAV olimpinis komitetas oficialiai patvirtino Sočio delegacijos sudėtį, į kurią įtraukė 4 lesbietes. Demonstratyviai, kad paerzintų Kremlių. Ir patį V.Putiną, kaip neseniai priimto, vadinamojo, seksualinių mažumų įstatymo globėją.

Iki Sočio olimpiados niekam nerūpėjo nei olimpiečio lytinė orientacija, nei politinė ar religinė priklausomybė. Tokia nuostata turėtų būti gyvybiškai svarbi renginiui, kuris visam pasauliui skelbia lygybės, brolybės ir taikos idėjas. Rusijos valdžia, paniekinusi seksualinių mažumų teises, padarė viską, kad lyčių ir kitokie skirtumai būtų pabrėžti ryškiausiomis spalvomis.

Po šio akibrokšto, į Sočio žaidynes atsisakė vykti didžiųjų pasaulio valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų vadovai. Nevyks ir Dalia Grybauskaitė.

Kai „Fišto“ olimpiniame stadione per Sočio olimpiados atidarymo ceremoniją ratus suks beveik šimto šalių delegacijos, jos mojuos pasauliui. Kiekviena savo šaliai. Bet drauge ir V.Putinui. Kremliaus šeimininkui bus pravartu į savo biografiją aukso raidėmis įsirašyti dar vieną pergalę. Karštą. Žiemišką. Jo.