Konservatorių planas: patupdyti savus ir sujungti ligonines

Prisimenat garsųjį kino filmą „Šuns širdis“? „Upravdomas“ Švonderis su gauja partiečių įsiveržia į profesoriaus Preobraženskio butą ir nurodinėja, kur ir kaip šis turi gydyti savo pacientus. Šiandieninės miesto valdžios poelgiai labai jau primena genialaus kūrinio siužetą.

Kauno miesto savivaldybės komisija, o vėliau - ir Kolegijos dauguma - šiandien taip pat nustatinėja kaip gydytojams gydyti, kurias ligoninių patalpas teks užleisti „badaujantiems vaikams“. Tiesa, mero A.Kupčinsko lūpomis buvo aiškiai pasakyta, kad patalpos bus perduotos „Caritui“, dar kelioms visuomeninėms organizacijoms.

Ir visa tai argumentuojama paprastai - Vyriausybė taip nusprendė, o ji taip nusprendė, nes Lietuvoje krizė. Visiškai kaip filme. Šalyje- „razrucha“, o partija nusprendė.

Oficialūs melai, kuriais dangstomasi

Sakoma, kad toks prijungimas duos daug ekonominės naudos, darbuotojai nepraras darbo, ligonių gydymas nenukentės. Be to, visos šios procedūros esą niekaip nesusijusios su jau seniai prasidėjusiais bandymais „prichvatizuoti“ Raudonojo Kryžiaus ligoninei priklausančias patalpas.

Kaip gi yra tikrovėje?

Kad ir kaip tarybos nariai norėjo sužinoti kokį ekonominį efektą duos toks prijungimas, niekas jokių skaičiavimų nepateikė. Kodėl? Ogi todėl, kad jokio ekonominio efekto ir būti negali. Ligoninės yra pakankamai skirtingos, viena kitos funkcijų nedubliuoja. Todėl ir mažinti nėra ką. Nebent konservatoriams neįtikusį T.Jankauską ir visą 2-osios ligoninės vadovybę. Juk jie, o ne meras ar jam ištikimi politikai sugebėjo suburti tokį ligoninės kolektyvą, užtikrinti tokias sąlygas pacientams, kurių gali tik pavydėti kitų miestų žmonės.

Žinoma, pašalinus dabar dirbančius profesionalus, juos bus kuo pakeisti. Juk valdžiai nuolankių keliaklūpsčiautojų daug. Galima, reikalui esant ir kokį Kalvarijos ambulatorijos slaugytojo pavaduotoją surasti. Patirties juk yra ne tik komunalinio ūkio srityje.

Štai po šviesaus atminimo Juozo Skirmanto Paukščio mirties Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu tapo vilnietis, buvęs Santariškių klinikų Personalo skyriaus vedėjas konservatorius K.Mazurkevičius. Jo pavaduotoja valdymui tapo D.Mulevičiūtė, prieš tai taip pat dirbusi Personalo skyriaus viršininke.

Ar tokia kadrų specialistų koncentracija šios ligoninės vadovybėje nereiškia pasirengimo darbuotojų „valymui“? Raudonojo Kryžiaus ligoninėje vykstantys procesai kelia įdomių minčių. Juk senųjų, ligoninę iš skolų ištraukusių ir ją kartu su J.S.Paukščiu kūrusių, vadovų jau beveik neliko.

Tai gal gyventojams gydymo kokybė pagerės, jei jungtinei ligoninei vadovaus dabartinei miesto valdžiai ištikimi žmonės? Gal gydymas gerės tada, kai KMU profesūrai nurodymus atidavinės koks nors ištikimas konservatorius? Gal jis pagerės tada, kai iš visuomeninėms organizacijoms perduodamų patalpų palatos su visais ligoniais bus kraustomos į Romainius? Beje, neturint tam pinigų.

A.Kupčinskas yra prasitaręs, kad "ligoninei visų patalpų tikrai nereikia. Laisvės alėjoje esančiuose pastatuose turi likti tik nesunkių traumų centras, o visa kita galėtų būti perkelta į 2-ąją klinikinę ligoninę". Man teko vadovauti miesto sveikatos politikai tada, kai prie 2-os klinikinės ligoninės buvo prijungta Odos ir Veneros ligų ligoninė. Puikiai žinau, kad norint neskausmingai ir pacientams bei gydytojams naudingai perkraustyti palatas, tai kainuoja. Ir nemažai. Vien iš miesto biudžeto palatų pritaikymui tuomet skyrėme virš 600 tūkst. litų. O juk buvo dar ir valstybinių lėšų, 2-oji ligoninė skyrė savus pinigus...

Šiandien pinigų nėra, ekonominių skaičiavimų nėra, o reorganizacija vykdoma. Kokiu tikslu tai daroma? Kiek ir ko tas tikslas vertas, jei valdžia kelia sumaištį net artėjančių rinkimų fone. Juk kauniečiai tikrai neliks abejingi šios abrakadabros vykdytojams.

Man nelieka abejonių, kad ir tos visuomeninės organizacijos, kurioms esą atiteks Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpos, šiandien minimos tik siekiant užmaskuoti tikrus tikslus ir sušvelninti visuomenės reakciją.

Kas iš to išeis?

Rengiant ekspertų vertinimus, yra padaroma ir neigiamų pasekmių analizė. Kadangi tokių vertinimų miesto valdžia nesugebėjo atlikti, pabandysiu paprognozuoti aš.

Prie mažos specializuotos miesto ligoninės prijungus didelę ligoninę su net šešių Medicinos universiteto katedrų ir viena Kauno kolegijos mokymo baze, vadovais tapus „partijos politikos“ vykdytojams, o palatas įkurdinus tam nepritaikytose patalpose, naujasis darinys patirs didelius nuostolius, dabar 2-ojoje ligoninėje dirbanti profesūra kartu su visomis universiteto katedromis pereis į Klinikas, o pacientų gydymo kokybė smuks.

Neabejoju ir tuo, kad „auksinio tualeto“ statytojai ras būdų nugvelbti atsilaisvinusias Raudonojo Kryžiaus patalpas.

Išvada paprasta - gali būti sugriauta ne tik Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bet ir 2-oji klinikinė ligoninė. O gal to ir siekiama?

Išeitys

Kad ir kiek šio plano autoriai bebandytų prisidengti Vyriausybės nurodymais, sprendimus priiminės ne Vyriausybė, o konkretūs Kauno miesto tarybos nariai. Tad tik nuo jų sąžinės ir proto priklauso kas bus.

Išeičių, kurios tenkintų miesto bendruomenės interesus, yra. Galima sukaupti drąsą ir pasakyti A.Kubiliaus Vyriausybei: "Mielieji, Jūsų pasiūlytas kelias niekur neveda, todėl mes Jūsų siūlymams nepritarsime ir leisime abiem ligoninėms dirbti. Primenu, kad prieš mirtį pasiūlymus dėl tolesnio Raudonojo Kryžiaus ligoninės darbo yra pateikęs ir J.S.Paukštys. Pasinaudokite tuo darbu. Taip įamžinsite ir nuostabaus žmogaus bei didžio gydytojo atminimą."

Jei drąsos trūksta, galima grįžti prie jungimo idėjų. Tik tada lieka vienintelis kompromisinis variantas - prijungti Raudonojo Kryžiaus ligoninę visiškai savarankiško filialo teisėmis: su savo patalpomis ir savarankiška administracija (tokie filialai yra P.Mažylio ir Krikščioniškieji gimdymo namai).

Šiuo atveju abi ligoninės būtų išsaugotos sekančios kadencijos miesto tarybai, kuri, tikėkimės, bus protingesnė ir drąsesnė gindama Kauno garbę ir kauniečių gerovę.

O tiems, kas neturėdamas argumentų pradės šaukti apie krizę, perfrazuodamas „Šuns širdyje“ nuskambėjusią nuostabią frazę, noriu pasakyti, kad krizė-  ne Lietuvoje, o jūsų, valdantieji, galvose.