Komunizmas ir islamizmas: priešiški, bet panašūs

Bet tai menka paguoda tiems, kurių artimieji tapo ar tai vieno, ar tai kito karo aukomis. Juk kiekvienas nekalto žmogaus nužudymas yra skaudus, nesvarbu, ar jam gyvybę atėmė „normalaus kareivio“ kulka, Sibiro speigas ar teroristo šėlsmas.

Tokios mintys kyla, perskaičius Scotto Stewarto straipsnį „Ko Šaltasis karas gali mus išmokyti apie džihadizmą“. Su juo verta susipažinti. Ne tik dėl to, kad jo autorius įsitikinęs, jog tarp šių konfliktų panašumų tikrai yra daugiau negu tik tariamas jų „šaltumas“, bet ir dėl to, kad straipsnį parašė šiuos dalykus gerai  išmanantis žmogus.

Nevyriausybiniame JAV strateginių tyrimų institute „Stratfor“ įsidarbinęs analitikas S. Stewartas kuruoja  terorizmo ir saugumo studijas. Prieš tai jis apie 10 metų tarnavo specialiuoju agentu JAV Valstybės departamente ir dalyvavo tiriant šimtus terorizmo atvejų.

Tarp jam anksčiau patikėtų pagrindinių užduočių – 1993 m. vykdyto Pasaulio prekybos centro sprogdinimo ir jį sekusio sąmokslo sprogdinti Niujorko miestą tyrimas. Jis taip pat padėjo tirti 1992 m. vykdytą Izraelio ambasados Buenos Airėse sprogdinimą ir dalyvavo tiriant Irako saugumo agentų surengtus sėkmingus ar tik sumanytus, tačiau nepavykusius išpuolius pirmojo Persų įlankos karo metu.

Savo naujausiame straipsnyje S. Stewartas ir rašo, kad šalia panašumų tarp abiejų sąjūdžių – „Islamo valstybės“ ir globalinio komunizmo – utopinių  ideologijų, „šiedu sąjūdžiai, nepaisant tarp jų esamų skirtumų, kiekvienas savaip taikė, skatino ir palaikė prievartos veiksmus.

Tokių paralelių akivaizdoje pamokos iš dešimtmečius trukusios kovos su komunizmu skersai išilgai pasaulio gali suteikti naudingų sugestijų ir dabar vykstančiai kovai su džihadizmu“.

Žinoma, sutinka S. Stewartas, „paimti atskirai, marksistinių ar maoistinių teroristinių grupuočių smurto veiksmai nė iš tolo neprilygsta tiems siaubams, kuriais pasaulį šiuo metu pripildo „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“.

Išpuoliai ir teritorijų grobimai, kuriuos kadaise vykdė tokios pavienės marksistų grupuotės kaip, pvz., Raudonosios armijos frakcija, Tupac Amaru revoliucinis sąjūdis, Naujoji liaudies armija, Palestinos išlaisvinimo liaudies frontas ir kitos panašios grupuotės – tiesiog nublanksta prieš tą naikinamąją galią, kurią šiandien į darbą paleidžia „Islamo valstybė“.

Esama reikšmingų skirtumų ir tarp marksistinių ir džihadistinių grupių Europoje naudojamų metodų. Marksistų teroristai taikydavo dažniausiai į valstybės ir tarptautinės sistemos simbolius, jie labai retai rengdavo išpuolius su tikslu nužudyti masę žmonių.

Labiau suinteresuoti laimėti širdis ir protus, marksistiniai teroristai nenorėjo sužeisti tų žmonių, kuriuos tikėjosi palenkti į savo pusę. Užtat Europos marksistai taikydavo tik į žymius politikus, pramonininkus, diplomatus, kariškius.

O kai naudodavo didelėse transporto priemonėse paslėptus sprogmenis, europietiškos grupės dažnai apie tai paskelbdavo iš anksto,  kad sumažintų pašalinių civilinių aukų skaičių.