Kolūkio sapnų fabrikas

Šis kičas rodomas ne kur nors Šiaurės Korėjoje, o demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos keliu žengiančioje, iš SSRS ištrūkusioje šalyje, kurios gyventojai vis dar daro daug klaidų, pasimeta klystkeliuose, o kartais junta stebėtinai stiprų Stokholmo sindromą ir ima laukti savo politinio išganytojo.

Ar toks serialas, net jeigu jo kūrėjai tvirtina nepainiojantys meno su politika, galėtų paveikti valstybės gyventojų požiūrį į Rusijos agresiją prieš Ukrainą? Ar ši nesąmonė galėtų išpopuliarinti konkrečią partiją ar asmenį? Ar galėtų paveikti referendumo rezultatus Kremliui pageidautina linkme? Atsakymas į visus šiuos klausimus yra vienintelis: "Taip."

Tokie serialai, filmai, laidos ar kiti kūriniai, skirti  konkrečiam politikui ar partijai populiarinti, yra įprasta praktika pasaulyje. Pavyzdžių galima atrasti dar senovės Romoje. Sunku paneigti, kad prie Gajaus Julijaus Cezario (100–44 pr. Kr.) karjeros šuolio neprisidėjo jo memuarai. Šiuose veikaluose nėra nieko išskirtinio literatūriniu požiūriu, tiesiog tai paprasčiausi geografiniai (pvz., "nuo Vyno upės iki Alaus ežero plyti teritorija vadinama Stebuklų šalimi, joje gyvena masonų gentis, kurią valdo pirklys George'as Sorosas ir karo vadas Henry Kissingeris") arba karinių žygių aprašymai ("Susidūrėme su priešu akis į akį. Mano žmonės metė savo ietis, sugadino barbarų skydus, išsitraukė kalavijus ir puolė.").

Vis dėlto tais laikais Galija, Germanija ar Didžioji Britanija dažnam romėnui buvo absoliuti egzotika, o žmogus, įžengęs į šias teritorijas arba kai kurias net užkariavęs, romėnų akyse tikrai nusipelno šlovės. Ar reikia rinkti tokį žmogų į konsulo ar liaudies tribūno postą? Žinoma. Ar verta keisti dėl jo valstybės santvarką ir suteikti jam karaliaus galias? Galbūt.

Dar daugiau pavyzdžių galima atrasti jau mūsų dienomis. Ronaldas Reaganas (2011–2004) daug metų buvo kino žvaigždė ir kompanijos "General Electric" reklaminis veidas. Donaldas Trumpas (1946) ilgą laiką turėjo savo realybės šou bei, nelyginant šmėkla, pasirodydavo viename ar kitame kino filme (pvz., "Vienas namuose 2" ("Home Alone 2", 1992). VVP dar dirbdamas Sankt Peterburgo mero padėjėju, leido kurti dokumentinį filmą apie save. Jame diktorius ŽIV infekuoto asmens intonacija pasakoja apie "eilinį" vaikiną Volodią, kuris buvo KGB agentas, bet dabar (filmo pasirodymo metu), žlugus sovietų imperijai, kartu su visa valstybe verčia naują gyvenimo skyrių ir dirba "eiliniu" klerku.

Atskiro dėmesio nusipelno nacių kinematografijos legenda Leni Riefenstahl (1902–2003). Ši kūrėja – viena įtakingiausių asmenybių kino istorijoje ir yra itin svarbi dokumentinio kino žanrui. Svarbiausi jos darbai – "Valios triumfas" ("Triumph des Willens", 1935), įamžinęs 1934-ųjų nacių partijos suvažiavimą Niurnberge ir dviejų dalių filmas "Olympia", užfiksavęs 1936 m. olimpines žaidynes Trečiajame reiche. Nebrukdama jokios informacijos (filmuose beveik nekalbama), t. y. faktiškai nepainiodama meno su politika, vien žaisdama vaizdais, L.Riefenstahl sugebėjo paskleisti žiūrovui esmines nacių ideologijos dogmas – partijos ir kolektyvo viršenybę prieš individą, į tautų ir rasių lenktynes evoliucionavusią klasių kovą ir pažadą, jog štai šis tūkstančių žmonių sambūris yra naujojo puikaus pasaulio išankstinė demonstracinė versija, o tas ūsuotas rėkiantis neurotikas – mesijas, vesiąs pasaulį ir vokiečių tautą į naują šviesią utopiją.

Filmuose tai nepasakoma žodžiais, tačiau visi šie signalai vaizdais efektingai pasiekia žiūrovus ir pasėja jų galvose atitinkamas sėklas. Pati režisierė vėliau teisinosi, jog jos kūryba – tik šaltas istorijos faktų fiksavimas kino kameromis.

Iš šių pavyzdžių yra akivaizdu, jog kūrinys gali tiesiogiai nebūti politiškas, tačiau slėpti savyje tam tikras žinutes, kurių paprastas žmogus galbūt neįstengs pastebėti. Jis gali net nesuvokti, kad jas įsileido į savo protą, tačiau jo pasąmonė, lyg kompiuteris, viską įrašo.

Įsivaizduokime sceną iš to paties serialo apie kolūkį: "Vaikinai dažo namą, prie jų prieina baisi senė ir sunerimusi klausia: "Kam jūs dirbate?" T. y. ji domisi, kam jie pavaldūs? Kas jų šeimininkas? Šiame paprastame, nieko blogo iš pirmo žvilgsnio neturinčiame klausime slypi net kelios žinutės, iš kurių svarbiausia: "Tu negali dirbti pats sau ir užsidirbti. Tu negali turėti nieko savo. Tu negali dažyti to namo savo noru net už dyką. Tu turi kam nors dirbti, t. y. turėti gerąjį poną, kuris tavimi pasirūpins, duos darbo, duonos ir žaidimų."

Tokių "žinučių" kūrinyje gali būti paslėpta labai daug ir tokį kūrinį tai leistų įvardyti ne kaip politinę agitaciją, o kaip vienareikšmišką smegenų plovimą labai konkrečia ideologine kryptimi – atgal į baudžiavą, atgal į kolūkius. Vienintelis klausimas, ar scenarijų rašęs žmogus tai padarė sąmoningai, ar jis pats dėl natūralių priežasčių net nesuvokia, jog galima į pasaulį žvelgti kaip nors kitaip (ir kad tą kitokį žvilgsnį saugo ne vienas dokumentas, pradedant nacionaline konstitucija ir baigiant globalia žmogaus teisių deklaracija).

Ne veltui dar sifilitikas Iljičius tvirtino, jog bolševikams iš visų menų svarbiausias yra kinas. Tiesa, svarbu atskirti agitacinius smegenis plaunančius darbus nuo kūrinių, kurių kūrėjai pasinaudodami meno teikiamomis galimybėmis bando išreikšti savo tam tikrą, kad ir nebūtinai teisingą, politinį požiūrį. Kitaip tariant, Oliverio Stone‘o (1946) filmo "Wall Street" (1987), bandančio tvirtinti, kad privatus verslas paverčia žmones pabaisomis, "valgančiomis" savo artimą, nereikėtų statyti į vieną eilę su to paties režisieriaus dokumentika apie Kremliaus neūžaugą ("The Putin Interviews", 2017) bandančia reabilituoti Rusijos įvaizdį. Tai – dvi skirtingos "meno painiojimo su politika" technologijos.