Kodėl sėkmė šypsosi geriausiems?

Per savaitgalį – du skaudūs dūriai Lietuvos jaunimo rinktinėms. Dvidešimtmečių krepšininkų requiem Senojo žemyno pirmenybių ketvirtfinalyje ir apmaudus Europos jaunimo (iki 19 metų) futbolo čempionato startas Kaune.

Futbolo daigai

Pralaimėjimą paskutinėmis sekundėmis bendraamžiams iš Olandijos  rezultatu 2:3 galime vertinti kaip skaudžią pamoką. Tai buvo vos antrasis bet kokios jaunimo rinktinės startas Europos čempionato finaliniuose etapuose.1998-aisiais U18 rinktinė pralaimėjo visas trejas grupės rungtynes (vokiečiams, portugalams ir ispanams), o šeštadienį iki istorinių lygiųjų mus skyrė vos 30 sekundžių. Prisipažinkime sau atvirai, kiek iš mūsų nuoširdžiai tikėjo, kad per pirmąjį pusvalandį praleidę 2 įvarčius ir be kamuolio žaidę lietuviai sugebės išlyginti rezultatą? Jaunieji futbolininkai nepalūžo ir pasinaudojo susikurtomis progomis.

Specialistai pripažįsta – futbolas mūsų šalyje vis dar yra lyg nearti dirvonai. Tačiau šeštadienį startavęs U19 Europos čempionatas gali tapti šviežiu oro gūsiu. Nebus jokios tragedija, jei lietuviai pralaimės ir likusias grupės rungtynes. Ispanijos ir Portugalijos vardas futbolo pasaulyje kalba už save. Svarbu tai, kaip bus pralaimėta. Blogiausias scenarijus būtų į aikštę žengti galvojant apie išslydusias lygiąsias ir susitaikius su grupės autsaiderių vaidmeniu. O žaisti tikrai yra dėl ko – ne tik dėl žiūrovų ar garbės, o dėl labai konkretaus istorinių momento – pirmųjų taškų Europos čempionate.

Žvelgiant į čempionatą iš organizacinės pusės, už tai atsakingas komitetas turi puikią progą įrodyti, kad yra pajėgus susitvarkyti su užgriuvusia atsakomybe ir išvengti įvairių liapsusų ar nesklandumų. Galų gale, impulsą Lietuvos futbolui Europoje šią vasarą jau suteikė ir A lygos lyderis Vilniaus „Žalgiris“. Viskas paprasta – bus pergalės, bus  ir pilni stadionai. 

Svajonės žlunga ketvirtfinaliuose

Devyniolikmečių rinktinės iškovota pasaulio bronza kol kas yra vienintelis švyturys šios vasaros krepšinio čempionatų maratone. Faktai tokie: moterų rinktinė iš Europos pirmenybių pasitraukė jau po pirmojo etapo, pajėgiausi šalies studentai krito emocingame universiados ketvirtfinalyje. Toks pats likimas Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate penktadienio vakarą ištiko ir Tomo Pačėso vadovaujamą rinktinę. Septinta ar penkta vieta krepšinio virusu sergančiai Lietuvai – jokia paguoda.

Ar reiktų ieškoti kaltų? Krepšinio vadybininkas Jonas Vainauskas dėl studentų nesėkmės kritikos strėles smeigė į vyriausiąjį trenerį Dainių Adomaitį. „Jis nepadarė namų darbų, kadangi rėmėsi tik keliais iš trisdešimties egzistuojančių krepšinio elementų, nesugebėjo išnaudoti žaidėjų potencialo“, - yra sakęs  J. Vainauskas. Prienų „TonyBet“ strategas Virginijus Šeškus taip pat negalėjo suprasti, kaip iš profesionalų sudaryta ir snaiperių trūkumu nesiskundžianti rinktinė į australų krepšį sugebėjo įmesti vos 55 taškus.

O ką apkaltinti U20 čempionate? Neįtikėtinus italų tritaškius? T. Pačėsas pripažino, kad iki ketvirtfinalio pabaigos likus 5 sekundėms ir pirmaujant trimis taškais komanda nesugebėjo įvykdyti nurodymo prasižengti. Kad toks nurodymas buvo duotas, žinant T. Pačėso metodiką, abejoti neverta. Tiesa, bandymas bauduoti varžovą (galbūt per švelniai) buvo, tačiau nei vienas iš trijų arbitrų to neužfiksavo.

Būti vidutinybe - neužtenka

Greičiausiai šioje situacijoje atpirkimo ožių ieškoti neverta. Tačiau akivaizdu, kad lietuviai nesugeba pakelti rungtynių „taškas į tašką“ įtampos, o priešininkai svarbiausiomis akimirkomis priima racionalesnius sprendimus. Sakysite, tokie metimai yra iš fantastikos srities? Galbūt. Tačiau tokie metimai byloja apie tvirtas žaidėjų charakterio savybės. Tokie metimai įkrenta tik tuomet, kai kamuolį iš rankų išleidi pasitikėdamas savimi ir tiki, kad kamuolys tikslą pasieks.

Lietuviškas komandinis krepšinis mums atnešė ir dar atneš ne vieną medalį. Tačiau po pastarųjų savaičių įvykių galime dar drąsiau konstatuoti – mums trūksta krepšinio asmenybių aikštėje. Žaisti vidutiniame Eurolygos klube ir būti sąmojingu vyruku nebeužtenka. Tiesa ta, kad pernelyg užsižaidę su komandine dvasia nebeišugdome bebaimių kovotojų, kurie nedrebintų kinkų ir prisiimtų atsakomybę už paskutinį metimą. Toks vyrų rinktinėje buvo Šarūnas Marčiulionis ar Šarūnas Jasikevičius. Dabar turime Liną Kleizą. Ar atsitiktinumas, kad pastarieji krepšininkai perėję amerikietišką krepšinio filosofiją?

Galime postringauti, kad pastarieji įvykiai tik atsitiktinumas, ir kad krepšinio dievai tiesiog ne su mumis. Tačiau pasikapstę netolimoje praeityje atrastume aibę mačų, kai pralaimėjome jau laimėtas rungtynes. Maloni išimtis čia galėtų būti dabartiniai devyniolikmečiai. Vyriausiasis treneris Tomas Masiulis bronzinėse sutiktuvėse kaip pagrindinį komandos ginklą įvardijo būtent šaltakraujiškumą.

Belieka tikėtis, kad likus vasaros dalis ir rugsėjis pažers teigiamų emocijų bei pergalių.

Kokia tolimesnės ateities perspektyva? Didžiosios šalies krepšinio mokyklos darbą meistriškumo vardan jau pradėjo. Lauksime vaisių. O laikas bėga greitai. Krepšinyje, skirtingai nei futbole, lietuviai rezultato dešimtmetį nelauks.