Kodėl realistų požiūris nerealistiškas?

Šis suvokimas sklinda iš daugelio krypčių – tiek iš kairės (Vokietijos socialdemokratų), tiek iš dešiniųjų populistų (Donaldo Trumpo). Galbūt puikiausias pastarojo meto pavyzdys – Amerikos žurnalo „First Things“ paskelbtas straipsnis, kurio autorius – mano draugas britų žurnalistas ir apžvalgininkas Peteris Hitchensas.

Jis argumentuoja, kad be reikalo pabloginom savo ryšius su Rusija, plėsdamiesi į teritorijas, kurias Kremlius paliko žlugus komunizmui. Mes esą nesąžiningai demonizavom Vladimirą Putiną. Nors pastarasis, anot Hitchenso, ir yra „piktavalis tironas“, jis tikrai ne blogesnis arba netgi geresnis už kai kuriuos mūsų menamus sąjungininkus Turkijoje arba Saudo Arabijoje.

Pasak Hitchenso, Rusija nėra Sovietų Sąjunga. Ji taip pat nėra galiūnė ekspansionistė: Krymo aneksija esą tebuvo pateisinamas išskirtinis atsakas į Ukrainos (ir Vakarų) provokaciją. Taigi, užuot kovoję naujame šaltajame kare, turėtume pripažinti Rusijos žmonių patirtas traumas ir leisti jiems atkurti savo „šlovingą“ (jo žodžiais) krikščioniškąjį bei europietiškąjį paveldą.

Šie argumentai dėstomi itin sklandžiai, iš pažiūros – remiantis dideliu išmanymu. Hitchensas anksčiau dirbo korespondentu Maskvoje ir yra gilinęsis į Europos istoriją. Daugelis rusų ir jo draugų Vakaruose tiki jo aiškinimais.

Vis dėlto dauguma šių argumentų – klaidingi. Visų pirma straipsnyje daugiausiai atakuojamas išsigalvotas priešininkas. Tie iš mūsų, kas tiki, kad iš tikrųjų atsidūrėme naujame šaltajame kare, netvirtina, kad Rusija yra Sovietų Sąjunga arba kad mėginama ją atkurti. Rusija nėra tarptautinė galiūnė pagal jokius vertinimus, išskyrus branduolinius ginklus ir teritorijos dydį. Jos ideologija, jeigu ją galima taip vadinti, yra paprastas ir prieštaringas antivakarietiškumo, nacionalinio pasipūtimo ir nostalgijos sovietiniams laikams kratinys. Jos jokiu būdu neįmanoma lyginti su niūria, bet ištobulinta marksizmo-leninizmo sistema. Pavyzdžiui, pastaroji apėmė ne vienerius metus trukdavusias dialektinio materializmo (sovietinių studentų nemeiliai vadinto diamatu) studijas. Putino Rusijoje nėra nieko panašaus.

Hitchensas savo ruožtu neįstengia įžvelgti, kad Sovietų Sąjungoje svarbiausia buvo ne komunizmas arba Rusija. Esmė buvo imperija. Sovietų Sąjungoje iš 286 mln. gyventojų 120 mln. buvo ne rusai. Beveik niekas iš jų ten negyveno sava valia – ne labiau negu 100 mln. žmonių kitose Varšuvos sutarties šalyse norėjo sovietinės globos.

Taigi, vertinti blogio imperijos griūtį vien pagal Rusijos požiūrį – klaidinga, panašiai kaip rašyti apie Airijos istoriją, remiantis tik Britanijos pozicija. Estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai ir kitos pavergtosios tautos irgi yra tikri žmonės. Jie turi tikras kalbas, istoriją, svajones, realias svajones ir prisiminimus apie valstybingumą.

Jie irgi patyrė realių traumų – tiek per Stalino represijas, tiek sumokėję didžiausią kainą per Antrąjį pasaulinį karą (arba Didįjį Tėvynės karą, kaip jį klaidingai vadino sovietai ir tebevadina šiuolaikinė Rusija).

Jeigu nesuvokiame, kokią nešlovę užtraukė Hitlerio ir Stalino paktas, tiesiogiai pasiuntęs šias šalis į mėsmalę; jeigu nepastebime, kad per Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai gyvybių sudėjo ir didžiausią nuniokojimą patyrė būtent šių šalių žmonės ir jų teritorijos – paveikslas lieka neišbaigtas, kaip ir mūsų supratimas apie 1989-1991 metų įvykius.

Nes Sovietų Sąjunga ir Rusija toli gražu ne „pasitraukė“ iš šių šalių ir Varšuvos sutarties bloko. Kremliaus galybė subyrėjo kartu su jo imperija. Kitaip negu nacistinė Vokietija, karinio sutriuškinimo Sovietų Sąjunga nepatyrė, bet ją ištiko didžiausias politinis ir ekonominis pralaimėjimas. Patys rusai, numanomi visos šios sistemos šeimininkai, sukilo prieš savo valdytojų melą, žiaurumą ir nekompetenciją. Daugelis jų maištavo apskritai prieš imperijos idėją.

Imperijų griūtis beveik visada būna bjaurus reikalas, iškeliantis sunkių dilemų. Kaip nustatyti interesų pusiausvyrą tarp nekaltų aukų – sąžiningų, uoliai dirbusių, dorų imperinės valdžios pėstininkų, kurių gyvenimai apvirto aukštyn kojomis – ir buvusių pavaldinių, naujai išvaduotų, trokštančių teisių atkūrimo, orumo ir suverenumo? Visiems įtikti niekaip nepavyks.

Būtų klaida visiškai pažeminti, panašiai kaip buvo pasielgta su imperine Vokietija pagal Versalio sutartį. Visgi taip pat būtų klaida laikyti imperijos laikų privilegijas ir suvaržymus savaime suprantamu dalyku.

Tokių pačių rūpesčių mums kyla dėl Rusijos. Jai niežti amputuotos galūnės – Kijevas, Baltijos šalys, Berlynas, Kaukazas. Na, o kaip jaučiasi pačios galūnės?

Visos šios šalys mažesnės už Rusiją ir yra patyrusios savų istorinių traumų. Jos bijo invazijos. Jos trokšta saugumo. Jos netgi gali tikėtis, kad šiuolaikinė Rusija, pati pasirinkusi tapti Sovietų Sąjungos turto, teisių ir atsakomybės perėmėja, sumokėtų kompensaciją – kaip Vokietija sumokėjo Izraeliui, Lenkijai ir kitoms nukentėjusiom šalims. Iš tikrųjų tiek Rusijoje, tiek užsienyje nukentėjusieji nuo stalinizmo išmirė, taip ir nesulaukę, kad jų patirtos kančios būtų kaip nors realiai pripažintos.

Taigi, buvusių pavergtųjų šalių ir Rusijos interesai yra nesuderinami. Juos reikia kažkaip subalansuoti. Nė viena pusė nebus visiškai patenkinta.

Hitchensas šios dilemos nesprendžia. Jis tiesiog ją ignoruoja, sakydamas, kad „nėra pagrindo“ lyginti Rusiją su Sovietų Sąjunga. Jam nekyla jokių klausimų dėl Rusijos esą jaučiamo nesaugumo, nuogąstavimų dėl prarastų istorinių trofėjų, tokių kaip Sevastopolio karinio laivyno bazė Kryme.

Šie jausmai – tikri, bet yra ir kita medalio pusė. Krymo totoriai, turintys svaresnių teisių į šį pusiasalį negu sovietiniai pensininkai ir išlaikytiniai, atkelti ten po karo, Ukrainą laiko savo vienintele viltimi.