Kodėl aš boikotuoju Knygų mugę

Antrus metus iš eilės nevažiuoju į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę. Gyvenu mažame mieste, todėl dalis skaitytojų pasakytų, kad neišsiruošiu, esu sustabarėjęs, dūstu nuo šviežio oro trūkumo. Tokiai publikai pasakyčiau, kad, kiek atsimenu save knygų mugėje, nuolat lydėdavo to renginio mechaniškumo įspūdis, kuris slegia daug labiau, nei provincijos miestelio kasdienybė. O ir naujienų, kurios mugėje priverstų suklusti, susidomėti, pažinti giliau ir išsamiau, ten nuolat pasigesdavau.

Knygų mugė – leidėjų ir skaitytojų masės šventė. Knygas platinančios leidyklos džiaugiasi išpardavimo pelnais, o įsigyja jas dažniausiai tie, kurių nepavadinsi literatūros profesionalais – tai žmonės, kurie net kartą per savaitę neturi laiko užsukti į knygyną ir menkai orientuojasi knygų vertės klausimais.

Žurnalistas, dramaturgas, poetas Mindaugas Nastaravičius šiemet mugėje viešai džiaugėsi, kad šis įvykis – literatų bendruomenės šventė. Seniai neturiu iliuzijų, kad priklausau kritikų ar literatūros žmonių bendruomenei. Tai, kas paprastai vadinama šiuo žodžiu, tėra mažos draugų grupelės, kurios per mugę gali pasisveikinti ir pamojuoti vienos kitoms. Nieko daugiau. Apie gilesnę, intelektinę diskusiją mugės metu (ne per renginius, o tarp žiūrovų) kalbėti netenka. Viskas, ką literatūros žmonėms suteikia knygų mugė, tėra simbolinis šūktelėjimas, kad dar tebesame gyvi. Taigi nevažiuoju į knygų mugę, nes literatus geriau pažįstu iš tekstų.

Knygų mugės renginiai, trunkantys keturias dešimtis minučių, kėlė šleikštulį jau labai seniai, net tada, kai dar juose lankiausi. Per tokį trumpą laiką diskusijos spektaklį sugebėdavo sukurti tik filosofas Leonidas Donskis, tebegali istorikai Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius ir dar keli akademikai – matyt, jiems padėdavo ir padeda ypatingas gebėjimas jausti pokalbio trukmę. Tai išsiugdoma per ilgus dėstymo universitetuose metus. Visi kiti renginiai – vėlgi tik užuominos, šmėstelėjimai, kurie naudingi tiems, kas nežino, nei kas leidžiama, nei ką verta skaityti. Po tokių renginių nepalieka įspūdis, kad daugiau nei pusvalandį stebėjau viešųjų ryšių akciją.

Dar labiau nuo apsilankymo mugėje šiemet atbaidė, peržvelgus renginių programą, susidariusi nuomonė, kad leidyba Lietuvoje po truputį tampa ne privataus verslo sektoriaus, o valstybinių institucijų teisė ir privilegija. Aišku, dėl to kaltas valstybingumo šimtmetis. Lieka tikėtis, kad tendencija, kai valdžia išleidžia daugiau knygų nei leidybos bendrovės, neįsigalės ir bus tik laikinas, šių metų reiškinys. Jei taip neatsitiks, netruks atsirasti  vadinamųjų dvaro literatų būrelis, kuris naudosis politine konjunktūra leidžiant savąsias knygas.

Mugės kontekste ypač noriu atsiriboti nuo to, ką kai kurie kritikai, redaktoriai ir žurnalistai vadina teise spręsti apie išliekamąją vertę turinčią literatūrą. Šis klausimas nėra kritikų prievolė, pareiga ar prerogatyva. Nuo sovietinių laikų Lietuvoje įprasta, kad apie literatūros vertę sprendžia, kūrinius kanonizuoja ne skaitytojai ar kritikai, o institucijos.

Esminė priežastis, kodėl boikotuoju Knygų mugę, yra ta, kad manęs jau kelerius metus beveik nedomina pagrindiniai literatūros keliai, Lietuvos kultūros tarybos remiami autoriai ir jų kūriniai. Vis tiek atsiras, kas juos perskaitys, pagerbs, pavadins vertingais. Man daug labiau įdomūs tie rašytojai, kurie kuria alternatyvas pagrindinei srovei – leidžiantieji knygas už savo pinigus (prieš kelerius metus kai kurios literatūros institucijos tokius autorius vadino apskritai nevertais dėmesio), tačiau dėl to nenuleidžiantys literatūrinės kokybės kartelės.

Tokių atvejų, kai gera literatūra išvysta dienos šviesą niekieno neremiama, vis daugėja. Tai teikia vilčių, kad lietuvių literatūros visuma nebus posovietiškai monolitinė ir monotoniška. Žinoma, autorių, kurie užsiima savilaida, mugėje beveik nėra nė kvapo. Juozas Tumas-Vaižgantas tarpukariu literatūros kritikų buvo vadinamas deimančiukų ieškotoju. Skeptikui, kuris sakytų, kad vis dėlto privalau domėtis Knygų mugės žvaigždėmis, atsakau: neįsivaizduojate, kokia marga ir įdomi yra šiuolaikinės lietuvių literatūros visuma. Žinoma, tokia nuostata kardinaliai prieštarauja kai kurių kritikų teiginiams, kad dabartinė lietuviška žodinė kūryba randasi tik Vilniuje, o kitur "jie ten rašo savo literatūrą".

Ir pagaliau paskutinė priežastis, kodėl nevaikštau taku prie "Litexpo" parodų centro, – mugė tėra bendravimo apie literatūrą simuliacija – paviršius, kuris neturi gelmės ir jos ieškoti skaitytoją vis tiek palieka vienatvėje. Tam, kuris neįpratęs prie literatūrinio renginio bent kartą per mėnesį, knyga taip ir lieka tik daiktas ant stalelio miegamajame. Tam, kuris dalyvauja viešajame literatūros gyvenime, mugėje nėra ką veikti, nes per metus yra gausybė progų kokybiškesniam, išsamesniam pokalbiui be verslo naujakalbės.

Prieš daugiau nei dešimtmetį anuomečio Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vanda Juknaitė rašytojai Jurgai Ivanauskaitei skirtame vakare Rašytojų klube studentus skatino atkreipti dėmesį į tai, kaip skiriasi leidėjų – verslininkų – komercinis kalbėjimas ir literatūrologų minčių raiška. Ar ši skirtis tebėra gyva, skaitytojai gali spręsti pagal savuosius šių metų Knygų mugės renginius ir jų įspūdžius. O gal visa jau tiesiog pavirto verslu?!



NAUJAUSI KOMENTARAI

reikalas_2

reikalas_2 portretas
Šmėžuoja dvi, tris savaites, kol visiems ats ibosta. Knygų tiraas arba būna išperkamas, arba atsiduria nukainuotinų knygų sąraše. O kas paskui? O paskui tas pats, apie ką jau rašėme: koncepcijos išgryninimas, apmatai, paslaptinti įrašai feisbuke ir - projektas įsuktas. Knygų ,mugė baigėsi - tegyvuoja knygų mugė.

reikalas1

reikalas1 portretas
Vilniaus knygų mugė, deja, diktuoja žmonių, rašančių knyga,s bet nevadintinų rašytojais, "kūrybą". Jų "kūrybos" grafikas atrodo maždaug taip: ankstyvą pavasarį gaivelėjasi po knygų mugės šurmulio, dėlioja paskutinius taškus grynindami būsimos knygos koncepciją, tariasi su leidykla. Vasarop socialiniuose tinkluose prasideda intriguojantys prnešimai apie kokias įdomias patirtis, sulyg augančia temperatūra, gausėja ir pranešimų, auginama įtampa, ko9l - bac - antroje vasaros pusėje trsi netyčia pranešama, jog "esu nėščia(s) nauja knyga". Rudenį jos rašyma sintensyvėja - kelionių vaizdus feisbuke pakeičia kompiuterio kavinėje nuotraukos: suprask - rašytojas rašo. Vieną dieną, žiemop atsiranda įrašas apie neva ilgai lauktą akimirką - leidyklą pasiekė nauja knyga. pasiseka dar labiau, jei ta knyga išvysta dienos šviesą dar prieš kalėdas, bet visų tikslų tiksla s- knygų mugė. Va, tada visuose leidiniuose, TV laidose ima šmėžuoti tie patys veidai.

Paskutinis suktinis

Paskutinis suktinis portretas
Į dešimtuką! Buvau knygų mugėje - turbūt paskutinį kartą. Gal tai mano problema, bet tokioje kakofonijojoje nebeįmanoma suprasti, kas ten svarbiausia: knygos, pinigai, mzuika, gražūs veidai. Suprantu, kad norima iš viso pasipelnyti, leidyklos gi ne labdaros organziacijos. Tačiau kam ta muzika KNYGŲ mugėje? Esu profesionalus muzikantas, bet net man jos yra - ne, ne p-er duag . Tiesiog ji paversta tarsi fonu knygoms. Išgryninkite koncepciją, atmiežkite knygas nuo ne-knygų. Tuomet, manau, sugrįšiu.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    1
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    3
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
  • Tik kas dešimtas gyventojas šiemet tikisi mažesnių būsto kainų
    Tik kas dešimtas gyventojas šiemet tikisi mažesnių būsto kainų

    Daugiau negu pusė gyventojų mano, kad būstas 2019 metais brangs, ir vos dešimtadalis laukia kainų korekcijos. ...

  • Pasitikėjimas ekonomika Lietuvoje – didžiausias tarp Baltijos šalių
    Pasitikėjimas ekonomika Lietuvoje – didžiausias tarp Baltijos šalių

    Pagal naujausius Bloomberg duomenis, 2018 metus Lietuva užbaigė pasiekusi didžiausią Ekonomikos pasitikėjimo indekso reikšmę iš visų trijų Baltijos šalių – 114,3. ...

    4
  • Ar A. Tapinas atsiprašys V. Titovo?
    Ar A. Tapinas atsiprašys V. Titovo?

    Žurnalistu save įvardinančio A.Tapino premjerui duotas terminas baigiasi. Jėzau, Jėzau, liko keturios dienos, ir S.Skvernelis turės atsiprašinėti "Laisvės TV" (per kokį kanalą ją rodo?) moderatoriaus, įsižeidusio dėl to, kad jį ...

    48
  • Svarbi pagarba
    Svarbi pagarba

    Ar ne per daug pas mus švenčių ir memorialinių dienų, kurias minime? Kai kas sako, kad per daug. Na, kam per daug, gali sau neminėti. Nėra jokios prievolės minėti, privalomi minėjimai buvo tik sovietmečiu. Tačiau, ignoruodami šias dien...

    7
  • Padorumo testas
    Padorumo testas

    Ši diena prasidėjo šviesa languose. Aštuntą ryto juos dešimčiai minučių atmerkė vienybės ir atminimo žvakutės. Pilietinė iniciatyva "Atmintis gyva, nes liudija" gimė 2008-aisiais, įkvėpta moksleivių. ...

    2
Daugiau straipsnių