Kas yra kairioji politika?

Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) išgyvena ne tik kartų kaitą, bet ir tapatybės krizę. Ją įveikti bus labai sunku.

Svarbi aplinka

Ilgus metus LSDP tikino vykdanti kairiąją politiką. Beje, ne ji viena. Konservatoriai taip pat vaizduojasi esantys dešiniųjų (nacionalinių ir tautinių) vertybių sergėtojais, bet kai tik sprendžiamas koks nors su Lietuvos naryste ES susijęs klausimas, konservatorių choras pragysta ditirambais Briuseliui.

Kairiųjų idėjų poreikis Lietuvos visuomenėje nėra stipriai išreikštas. Tai lėmė ne tik sovietinio laikotarpio negatyvios stalinistinės patirtys, bet ir tai, kad kairiosios idėjos yra būdingesnės tų pasaulio šalių visuomenėms, kuriose yra daugiau miestietiško identiteto elementų.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad socialdemokratiškas projektas dažniausiai būna sėkmingas tuomet, kai valstybė yra pasiturinti. Ne veltui socialdemokratiškas modelis sėkmingai prigijo Skandinavijoje. Mat jei valstybė yra skurdi – neturi gamybinių pajėgumų, yra technologiškai atsilikusi – jos visuomenei sunku būti solidariai. Iš dalies dėl to socialdemokratija nėra tvari Lietuvoje.

Ne partija, o aparatas

Ko gero, kyla klausimas: kaip tuomet LSDP tiek ilgai sugebėjo būti viena iš pagrindinių Lietuvos politinių jėgų?

Pirma, ši partija ilgą laiką turėjo ryškų lyderį – Algirdą Brazauską. Juo lietuviai tikėjo, jį gerbė, netgi mylėjo. Matyt, tai yra susiję su tuo, kad tautiečiams (ypač vyresniosios kartos) yra būdinga susieti save, savo ir valstybės likimą su stipriu lyderiu. Be to, provincijos žmonės, kurie A.Brazauską ypač gerbė, nemėgsta Vytauto Landsbergio. Tad jie paprasčiausiai balsuodavo, vadovaudamiesi logika: "geriau jau Brazauskas, tik ne Landsbergis".

Antra, ir svarbiausia – LSDP sugebėjo gana ilgą laiką išlaikyti administracinio elito palankumą. Arba, kaip taikliai pastebėjo apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, – "aparatą". Tam pasitarnavo ne tik nomenklatūrinės praktikos (ištikimybė aparatui yra susijusi su vieta (postu) aparate, kurio be aparato paramos taip lengvai negausi), bet ir konservatorių nesugebėjimas šioje srityje nieko doro nuveikti.

"Vieningoji Rusija"

Nomenklatūrinės praktikos kuria ir palaiko LSDP tapatybę. Būtent ši lemia partijos narių elgesį, o ne kokios nors kairiosios idėjos. Tad nereikėtų dėti lygybės ženklo tarp universalių kairiųjų idėjų ir lietuviškųjų socialdemokratų.

LSDP netgi nėra partija. Ji, kaip minėta, yra aparatas. Ir dėl to labai primena Rusijos "Vieningąją Rusiją".

LSDP netgi nėra partija. Ji, kaip minėta, yra aparatas. Ir dėl to labai primena Rusijos "Vieningąją Rusiją". Politiką Lietuvoje formavo, formuoja (ir formuos) konservatoriai, kaip kad Rusijoje tai daro Kremlius. Konservatoriai nusprendė, kokioms organizacijoms Lietuva turi priklausyti. Jie nutarė, kas yra Lietuvos priešai, o kas draugai. Kurias valstybes Lietuva turi pripažinti, o kurių ne.

O ką socialdemokratai? Jie prisitaikė. Jeigu konservatoriai (kadaise) inicijavo valstybės valdytų įmonių privatizaciją, tai socialdemokratai su tuo sutiko, o vėliau, jau perėmę valdžią, dar labiau įsiūbavo šį procesą. Kai konservatoriai sugalvojo, kad Lietuva turi tapti NATO nare, socialdemokratai nuolankiai pakluso. "Finliandizacijos" idėjos tiesiog išgaravo. Jokios alternatyvios politikos, jokių idėjų ir sumanymų, tik prisitaikymas.

Ekonominė dimensija

Skirtingų politinių partijų ideologiją geriausiai atspindi jų požiūris į ekonomiką. Tačiau kaip gali skirtis (ekonominė) socialdemokratų politika nuo tos, kurią vykdo konservatoriai ar liberalai, jeigu LSDP finansinė-ekonominė bazė – ta pati?

Tikrovėje kairiuosius turėtų palaikyti profsąjungos. Tačiau kiek žmonių Lietuvoje priklauso profsąjungoms? Kiek apskritai profsąjungų veikia? Pagaliau kokie santykiai yra tarp profsąjungų ir LSDP? Švedijoje, kuri yra laikoma gerovės valstybės pavyzdžiu, ir kurioje socialdemokratų ideologinė srovė – stipri, profsąjungoms priklauso daugiau nei 80 proc. dirbančiųjų, o Lietuvoje – vos 9 proc.

Dėl to profsąjungos Skandinavijoje yra stiprios, jos yra reali jėga. Dėl to Skandinavija – ta vieta, kur norėtų gyventi kiekvienas. Visos geriausios pasaulio šalys yra tos, kurias valdė (ir valdo) socialdemokratai.

Dirbančiųjų saviorganizacija yra pamatinis socialdemokratų politikos elementas. Tačiau lietuviai nėra linkę bendrai spręsti problemų, net ir mažų. Šalyje klesti individualizmas, kuris didžia dalimi lemia emigraciją, savižudybes ir kitas socialines negeroves.

Tik ar mūsų socialdemokratai kada nors siekė ką nors pakeisti? Ar LSDP buvę ir esami nariai žino, kas, pavyzdžiui, yra keinsizmas? Ką ši makroekonomikos srovė teigia apie valstybę, jos dalyvavimą ekonomikoje? Kol kas girdėti tik pažadai, esą mes dabar jau tikrai būsime kairieji. O kas tie kairieji?

Kairioji politika – tai ne atimti iš to, kas dirba ir uždirba, o tuomet atiduoti tam, kas tingi dirbti. Tuo kairiuosius nuolatos kaltina liberalai, pabrėžiantys, jog konkurencija (tarp individų, jų grupių, valstybių) yra pagrindinė varomoji pasaulio jėga. Konkurencija skatina pažangą, modernizaciją ir gerovę.

O kas sako, kad kairieji yra prieš konkurenciją? Priešingai! Darbuotojai ir įmonės privalo konkuruoti tarpusavyje. Tačiau pelną, kurį sukuria dirbantieji, jie ir turi solidariau dalytis tarpusavyje, o ne tik atiduoti šeimininkui. Štai kur yra visa esmė!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių