Kančios meilė

Apie Virginijos Vareikytės ir Maximielieno Dejoie filmą "Aš už tave pakalbėsiu" rašyta ir diskutuota gana daug, bet esminiai akcentai liko nesudėlioti – autoriai pateikia galimą interpretacijos kryptį, o tolimesnis mąstymo ir vertinimo kelias paliekamas žiūrovams.

Sovietmetį Lietuvoje ir daugelyje pokomunistinių valstybių įprasta besąlygiškai vertinti neigiamai. Prieš penkerius metus Juozo Javaičio dokumentiniame filme poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas vaikšiojo po Klaipėdos krantines prie Kuršių marių bei Baltijos jūros ir pastebėjo, kad sovietiniai laikai bei jų kultūrinis, socialinis poveikis ir palikimas dar nėra pakankamai ištirti ir analizuoti. R.Rastauskas tada teigė, kad tik supratę, kas vyko netolimoje praeityje, būsime laisvi nuo kančios, įtarumo ir kompleksų. Per penkerius metus sovietmečio ištirtumas stipriai padidėjo, tačiau nueita vienakrypčiu ir lengviausiu keliu.

Filmo "Aš už tave pakalbėsiu" veikėjas kunigas Julius Sasnauskas prabyla apie naują santykio su sovietine praeitimi būdą: "Nuo sovietinės praeities nereikia gydyti ir gydytis." Tai, kad daugelis istorikų, kultūros kritikų ir kitų sričių mokslininkų bei komentatorių pabrėžia gydymosi poreikį, reikštų, jog ištisos kartos gyvenimas, tėvų praeitis, yra ligota. Ar gyvybės dovana ir įvykiai, situacijos, pasirinkimai, kuriuos sprendė tada gyvenę žmonės, gali būti liga? Gyvenimas, vienareikšmiškai, nėra liga.

Sovietines represijas patyrusi Statkevičių šeima filme "Aš už tave pakalbėsiu" byloja apie esminius atspirties taškus, sprendžiant sudėtingas pasirinkimų situacijas: Algirdas ir Ona Statkevičiai niekada neabejojo pasipriešinimo okupantams prasme, nes rėmėsi universaliomis ir amžių patvirtintomis vertybėmis: teisingumu, šeima ir meile artimiausiems žmonėms.

Buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas tvirtina savo tiesą, kuri, regis, galėtų būti vertinama dviprasmiškai ir sulaukti net nepriklausomą Lietuvą remiančių žiūrovų supratimo ir palaikymo. D.Arlauskas filme sako, kad jam buvo svarbu nepažeisti tuometės valstybės, kurioje gyveno – Sovietų Sąjungos įstatymų. Ar tai, kas remiasi legalumu, gali būti klaidinga? Atsakymas paprastas tik teoriškai: pasirinkimai, kurie remiasi politine sistema, visada yra laikini, pagrįsti jau ne teisingumu, o tik teisėtumu. Valstybės – laikinos, vertybės – amžinos. Šį teiginį patvirtina dabartinis ramus disidento Vytauto Skuodžio ir KGB tardytojo Vytauto Urbono bendravimas, pagrįstas toli gražu ne savotiška Stokholmo sindromo variacija, o tuo, kad, sisteminei tikrovei žlugus, atsiveria universalesniais pagrindais besiremiančio bendravimo galimybė, eliminuojanti priešiškumą.

Ir J.Sasnauskas, ir Statkevičių šeima, ir disidentas Vytautas Skuodis apie represijas kalba kaip apie vertingą gyvenimo patirtį. Stereotipiška ir klaidinga teigti, kad bet kuri gyvenimo patirtis yra prasminga ir pakylėjanti žmogiškumą. Filmo "Aš už tave pakalbėsiu" veikėjai nejaučia neapykantos, nėra nesimėgaujantys savo skaudžia praeitimi, tačiau kartu ir nelinkę apie ją pagražintai meluoti.

Vytauto Didžiojo universiteto socialinės antropologijos mokslininkai, tyrinėjantys Gulago praeitį Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, pastebi, kad žmonės, kentėję nuo sistemos, vėliau savo patirtį švelnina, adaptuoja pagal gyvenimo aplinkybes – su kančia susigyventi ir gyventi nuolat yra sunku. Filme "Aš už tave pakalbėsiu" disidentai turi stiprybės būti tokie, kokius teoriškai įsivaizduoti labai sunku: kančia be pasitenkinimų, nutylėjimų, melo yra mylima kaip praeitis, be kurios gyvenimas nebūtų nuoseklus, patirtų pertrūkius, suardančius žmogaus stiprybę, kuri glūdi vientisume.

"Aš už tave pakalbėsiu" dabartiniam žiūrovui, gyvenančiam be kančios, kasdien save anestezuojančiam medijomis, byloja, kad gyvenimas nėra vien malonumų virtinė – esama tokios patirties, kuri daug tikresnė, nes neverčia rinktis, ką pirkti ar vartoti, o pastato žmogų į akistatą pirmiausia su pačiu savimi, universaliomis vertybėmis, kurių pagrindu Vakarų civilizacija gyvena tūkstantmečius, ir tuo, kas stumia pasirinkti vienaip ar kitaip. Tik tokiose situacijose žmogus patikrina savo tikrumą, tvirtybę ir teisumą. Šie gyvenimo pagrindai yra stebėtinai trapūs ir kartu labai stiprūs, nes pamatiniai.