Kalbėti apie toleranciją – beprasmiška

Trumpas socialinis prologas. Eidamas namo dažnai sutinku vieną ir tą patį benamį, kuris, kaip ir kiti jo gyvenimo duona besidalijantys žmonės, išsiskiria sudriskusiais rūbais, nukleiptais batais, suskilusiais akinių stiklais.

Kiekvieną kartą, kai einu pro jį kitoje gatvės pusėje, jis stengiasi neparodyti, kad iš šiukšlių konteinerių traukia tuščius alaus butelius, kad ieško kandžių sugadintų drabužių apsirengti, net to, kad jo rankos purvinos – jis paslepia jas kišenėse.

Kiekvieną kartą jam linkteliu arba, kaip ir su visais pavieniais praeiviais vėlų vakarą, pasisveikinu. Jo atsakymas visada būna itin mandagus, santūrus.

Vieną dieną tuščią butelį radau savoje gatvės pusėje, tad jį pakėlęs nunešiau jam. Žinote, ką jis atsakė? "Man be galo gėda, kad esu priverstas taip gyventi, ypač kai žmonės manęs šalinasi ar bado pirštais, bet esu labai tau dėkingas, nors mane tokį ir pamatei. Ačiū."

Gyvename visuomenėje, kuri serga visa paralyžiuojančia liga – negeba toleruoti kito ar jam padėti. Apie toleranciją kalbėti Lietuvoje šiuo metu yra lyg diskutuoti su gauja šimpanzių, įtikėjusių prieš dvi dešimtis sukurtu "lietuviškuoju mitu" ir išmokiusio mus netolerancijos.

Lenkus galime keikti, estus, beje, lenkiančius mus savo ekonomika, atlyginimais, išsilavinimu ir apskritai gyvenimo kokybe, galime vadinti slunkiais, dar ir Romos katalikų bažnyčią galime viešai šmeižti ir vadinti iškrypėlių gauja, nes mūsų pagonys gi buvo tik tyros mergaitės ir bernužėliai dori kareivėliai.

Šitaip izoliuojame save valstybėje, kuriai po penkiasdešimties metų priespaudos būtina kvėpuoti naujais pasaulio vėjais. Ir, negana to, joje užsidarome įtikėję, kad esame viršesni už kitus ir kad turime kuo didžiuotis.

Sergame kvaila ir buka puikybe, esame "pasikėlę", nemokame būti savimi, virtinės važiuoja į Angliją valyti tualetų (ko čia labai gėdijasi), o grįžę gimtinėn nors su trupučiu pinigų pamano esą turtingi ir kelia mažas galvas aukštyn.

Mūsų universitetai trypčioja vietoje su savo reformomis, protingi jauni žmonės bėga, likę kvailiai nacistinę simboliką paverčia "tautiška" ir, maža to, dažnas čia dar mano esantis geresnis už tą, kuris, kad išgyventų, ieško tuščių alaus butelių.

Pastaruosius tikriausiai per visus jau atbukinusio krepšinio rungtynes ir ištuštino tas, "geresnis". Mūsų kultūra yra pykčio ir paniekos kultūra su baimės prieskoniu. Žodžiai "aš nieko nežinau, aš nemačiau, aš nenoriu, eikit šalin" jau turėtų būti įtraukti į mūsų himną.

Be galo sunku surasti išeitį tokioje padėtyje. Akivaizdu, kad gyvename šalyje, kurioje pavojinga gyventi.