Kalafioras tapo nepagrįsto kainų augimo simboliu. Būtiniausių vartojimo produktų, prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje kyla, nors pagal visus Europos Sąjungos ir euro zonos indikatorius turėtų būti stabilios ar net mažėti.
Visuomenė pagrįstai piktinasi būtiniausių produktų kainų augimu, kai koks nors kalafioras ar kopūstas eurais kainuoja tiek, kiek kainavo litais. Natūraliai kyla klausimas: kodėl? Šalyje defliacija, o tai reiškia, kad visoje ekonomikoje nepakanka pinigų, jų yra per mažai apyvartoje poreikiams tenkinti. Remiantis pinigų kiekio dėsniu, kainos kyla tuomet, kai pinigų kiekio augimas spartesnis už produktų kiekio augimą. Jei pagaminame daugiau prekių, tai ir pinigų turime daugiau, tad kainos neturėtų didėti.
Valdžia prieš pusantrų metų mušėsi į krūtinę – kainos nekils! Ar galėjo taip būti? Galėjo, nes visoje euro erdvėje stebima defliacija ir kainų mažėjimas. Tačiau Lietuvoje – kitaip. Didžioji visuomenės dalis pinigų neturi arba turi jų mažai, atlyginimai, pensijos nedidėja, tad nėra pagrindo kilti kainoms.
Kur slypi kainų augimo Lietuvoje fenomenas? Paprastai kainos kyla tada, kai žmonės, nepaisant tokio augimo, vis tiek perka. Jeigu tai vyksta esant defliacijai, gali būti paaiškinama oficialiai neapskaitoma, neįvertinta šešėline ekonomika, kurioje visokios kilmės nuslėpti pinigai išleidžiami vartojimui ir taip palaikomas kainų augimas. Vartotojai perka – kainos kyla.
Prieš euro įvedimą Lietuvos vyriausybė, Finansų ministerija ir Lietuvos bankas žadėjo, kad kainos nekils, kad jų augimas bus kontroliuojamas. Tačiau visą tą laiką kainos natūraliai didėjo. Žinoma, euras dėl to nekaltas. Vyriausybė privalėjo indeksuoti pajamas pagal kainų augimo tempą, tačiau to nedarė, nors Europos ir kitos valstybės taip elgiasi nuolat. Nauda būtų dvejopa: padidėtų pajamos, vartojimas, Vyriausybė surinktų daugiau mokesčių, sumažėtų šešėlinių pinigų, mokamų „vokeliuose“. Indeksuojant atlyginimus „šešėliui“ lieka mažiau pinigų. Kadangi vyriausybė kainų klausimu elgiasi pasyviai, galima daryti tik vieną prielaidą – kad, tikėdamasi daugiau įplaukų į valstybės biudžetą, džiaugiasi kainų augimu.
Visuomenei kyla klausimas, kodėl kaimyninėse šalyse kainos mažesnės nei Lietuvoje, nors ten atlyginimai didesni. Priežasčių daug. Tai ir darbo našumas, su juo susijęs prekių konkurencingumas, geriau sureguliuoti finansai, pinigų pasiūla ir paklausa, palankus valiutos kursas kaimyninės šalies valiutos atžvilgius. Pavyzdžiui, kaimyninės valstybės nacionalinės valiutos kurso mažėjimas euro atžvilgiu euro zonos piliečiams (ne rezidentams kaimyninėje šalyje) dar labiau sumažina produktų kainas. Didesni šių šalių gyventojų atlyginimai paskatina produktų paklausą ir sukuria sąlygas natūraliam kainų mažėjimui, kurį lemia mažėjančios gamybos sąnaudos.
Skirtingas kainas vienos valiutos erdvėje ir bendros ES pinigų sistemos valstybėse lemia jų skirtumai pajamų, produktyvumo, konkurencingumo, pažangos ir naujausių technologijų įsisavinimo srityse.
Sveikintina, kad visuomenė pažadino vyriausybę ir atkreipė dėmesį į kainų augimą. Mėgindami sudėlioti, kurių maisto produktų PVM mažinti, o kurių – ne, vyriausybės nariai pažeidžia rinkos konkurencingumo principus ir vis dar nieko nenusprendžia.
Tokių valstybei svarbių klausimų diskusijose ir priimant problemų sprendimus turėtų būti kviečiami dalyvauti šalies universitetų mokslininkai ekonomistai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...