Kaip (ne)ieškoti poros

1. Jei žmogus sako, kad nenori rimtų santykių, tai ir vertėtų jo paklausyti. Juk jis ir nenori rimtų santykių – arba nenori jų su jumis, arba nenori apskritai. Bandymai šį nusistatymą pakeisti kokiais 99 atvejais iš 100 baigsis tiesiog sugaištu laiku, išeikvotomis emocijomis ir dar vienu nusivylimu. Nenorėti rimtų santykių nėra kažkas baisaus, neįmanomo ar piktinančio, o tokį žmogaus sprendimą, kaip ir bet kokį kitą, vertėtų gerbti. Kitas reikalas, kai tau suokia apie gražią bendrą ateitį, šeimą ir paskolą namui, bet kai tas vizijas susikūri pats, tai, kaip sako piktieji išminčiai, nieks kits čia nekalts.

2. Neiti pirkti pieno į "Senukus". Šiuo keistoku palyginimu apibūdinu situacijas, kai iš žmogaus tikimės kažko, ko tas nelabai gali ar nori duoti. Pavyzdžiui, manyti, kad vakarėlių liūtas su jumis virs naminiu katinėliu. Arba iš merginos, kurios svajonėse dabar ne prastesnė negu Dalios Grybauskaitės karjera, norėti, kad mestų mokslus, gimdytų vaikus ir gyvendama užmiestyje kasryt vedžiotų jūsų labradorą. Suprantama, kai į smegenis trenkia cheminės reakcijos, labai sunku blaiviai mąstyti ir suvokti, kad tam, ko jūs norite, nebūtinai lemta išsipildyti su šiuo konkrečiu žmogumi. Čia padeda tiesiog klausyti ir girdėti, žiūrėti ir matyti. Ir iš to daryti realias išvadas nemeluojant sau pačiam.

3. Vienišumas – ne priežastis santykiams. Kartais į santykius mus įstumia ne tiek jausmas, kad mums reikia būtent to žmogaus, o noras apskritai turėti žmogų šalia. Tokius sprendimus paskatina tiksintys biologiniai laikrodžiai, giminių klausimai "tai ar turi ką nors?", draugai, kurie visi porom porom ir vakarai, leidžiami vienumoje ant sofos priešais televizorių, kai labai ilgiesi jaukios glėbio šilumos. Bet čiupti kažką vien dėl to, kad laikas ir kad gera partija, yra vienas neteisingiausių poelgių, kokius tik galima padaryti. Jau nekalbant apie tai, kad kelią į nuoširdų ir liepsnojantį, o ne drungną jausmą užkertame sau, tai galimybę sutikti iš tikro skirtą žmogų atimame ir iš tos savo geros partijos. Mes juk nenorėtume patys būti kam nors tik laisvos lovos pusės užpildu, ar ne?

4. Žmonės nesikeičia. Ir nereikia. Labai populiarus ir naivus lūkestis – manymas, kad vien dėl to, jog myli žmogų (o jis myli tave), mylimasis ims ir pasikeis. Iš alkoholiko taps abstinentu, iš palaidos balos – šventąja, iš chamo – etiketo ir diplomatijos ekspertu… Tačiau tiesa ta, kad vienintelis asmuo, kurį mes galime pakeisti, – mes patys. Ir net tada reikia titaniškų pastangų ir didžiulio noro. O kitų, kad ir kokie jie būtų, ir kad ir kaip stipriai, mūsų manymu, jiems patiems būtų geriau pasikeitus, perdaryti neįmanoma ir net nereikia. Tegul jie būna tokie, kokie yra. Tiesiog ne su jumis.

5. Jei nėra gerai iškart, geriau ir nebus. Normalu, kad tik pradėjus su kitu žmogumi susitikinėti ar apsigyvenus kartu kiek erzina nenugludinti kampai. Bet jeigu jau nuo pat pirmųjų egzistavimo kaip poros mėnesių vienas ant kito klykiate iki apsiputojimo, nuolatiniais ginčų palydovais tampa ašaros ar partnerio elgesys jums visiškai nepriimtinas, tikrai nevertėtų gaišti laiko tikintis, kad situacija stebuklingai pasikeis susituokus, gimus vaikeliui ar pralaukus metelius kitus. Nepasikeis. Pasikeis nebent tai, kad būsite susituokę, turėsite vaiką ar būsite pasenę tais keleriais meteliais.