Ką turėsime po rinkimų: ta pati panelė, tik kita suknelė?

Jaučiu tai aš, žinau, jaučiate jūs. Ir mes visi žinome, kad rinkėjų aktyvumas bus dar mažesnis nei praėjusį kartą. Lietuva mažėja (per 25 nepriklausomybės metus mano gimtojo Kauno, kuriame gimiau, gyvenu ir dirbu daugiau kaip 60 metų, gyventojų sumažėjo beveik trečdaliu – nuo 420 iki 298 tūkst. gyventojų). Galų gale net ir tie, kurie ateis prie balsadėžių, savo pasirinkimą darys vadovaudamiesi bala žino kokiais kriterijais.

Vieni balsuos "už draugus", kiti – iš tradicijos ar inercijos. Daug kam iš tiesų nė motais, ką yra ar nėra padarę ar nepadarę jų išrinktieji. Kiti rinksis tuos, kurie šiuo metu atrodo mažiau susitepę (kokia ten rinkimų programa?), treti – tuos, kurių pažadai labiausiai malonina jų ausį ar akį. Prisiminkime 2012-uosius, 2008-iuosius, 2004-uosius: kiek daug racionalumo buvo per ankstesnius Lietuvos pasirinkimus?

Panašus Seimo rinkimų scenarijus kartojasi kas ketverius metus it samsaros ratas. Produktyvumas neauga, ekonomika varžoma valstybiniais varžtais, darbuotojų skaičius mažėja, o politinis elitas ir jo rinkėjai, tarsi atmintį praradę mankurtai, apsimeta, kad nieko gyvenime tokio, dėl ko vertėtų rimtai susimąstyti, nevyksta. Atrodo, kad kol žaibas netrenks, kol neištiks gilus sukrėtimas, tol viešojo gyvenimo vektoriai nepasikeis.

Kodėl mums tai turi rūpėti?

Lietuva, kaip ir visa ES bei kitos poindustrinės valstybės, pateko į ekonominio augimo spąstus. Ekonominio sulėtėjimo nebesugeba sustabdyti nei nacionalinės makroekonominės politikos priemonės, nei centrinių bankų bejėgiškai įgyvendinamos kiekybinio skatinimo priemonės. Nors pramonės, žemės ūkio ir paslaugų skaitmenizavimas ir robotizavimas didina generuojamąją vertę, tačiau mažina ir dirbančiųjų, ir darbo vietų skaičių.

Atsidūrus spąstuose, ima veikti verslų optimizavimo saugikliai (iš Kauno išsikelia "Suslavičius-Felix" padažai, "Estrella Baltic" traškučiai, iš Alytaus – "Coca-Cola"), atskirose industrijose pastebime verslų konsolidaciją ir besiformuojančias monopolijas. Taip joms gyventi paprasčiau – naudodamos savo dydį ir politinę įtaką, jos lengviau gali manipuliuoti valstybės kuriamais ribojimais. Deja, rinkos monopolizavimas produktyvumo nedidina.

Neretai vyriausybės, kurios bando pagerinti produktyvumą, susiduria su milžinišku pasipriešinimu – puikus to pavyzdys ir naujojo Darbo kodekso priėmimo batalijos Lietuvoje. Produktyvumo skatinimo paieškos vyriausybes verčia peržiūrėti atskirų industrijų reguliavimą, siekiant jį liberalizuoti, supaprastinti ir išlaisvinti iš perteklinio, paskendusio detalėse reglamentavimo. Deja, Lietuvoje daugelio sektorių atžvilgiu elgiamasi priešingai. Reguliuotojų siūlomi scenarijai tampa vis griežtesni – verslui dedami vis nauji apynasriai, kad tik būtų apgintas savo sprendimų nesugebantis priimti Lietuvos žmogus.

Esu Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos (NLŽVA), įsteigtos 1994 m. ir vienijančios riboto statymo ir laimėjimo (B kategorijos) lošimo automatų verslą, prezidentas, vienos iš šį verslą organizuojančios Kauno bendrovės bendraturtis ir ilgametis vadovas. Trisdešimt savo gyvenimo metų skyriau smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje plėtrai, su komanda sukūriau verslą, kuriame dirba beveik 500 žmonių. Bendrovė aktyviai vykdo socialinės atsakomybės, paramos ir labdaros programas. Todėl manau, kad turiu teisę ir pagrindą kritiškai vertinti tai, kas vyksta mūsų viešajame gyvenime.

Baigiantis dar vienai Seimo kadencijai, kyla klausimas, kas realiai pasikeitė Lietuvoje ir kiek šis Seimas (ar atskiri jo nariai) prisidėjo prie pokyčių? Pažvelkime per ekonominę prizmę. Ekonominės veiklos sąlygos prastėja: išlaidos auga, darbo rinka stagnuoja, ekonomika lėtėja. Seimo darbus vertinu per lošimų verslo, kuriame dirbu, reguliavimo prizmę. Vertinimas tik asmeninis. Tai, ką pasakysiu, išgyvenau asmeniškai. Iki kaulų smegenų.

Žlugdomas smulkusis verslas

Lošimų industrijos reguliavimo atvejis – viešosios valdžios bejėgiškumas ir nejautrumas smulkiajam verslui.

Šių metų liepos 7 d. paskelbiau viešą kreipimąsi į Jos Ekscelenciją Jungtinės Karalystės Ambasadorę Claire Lawrence "Mums reikia Jungtinės Karalystės pagalbos, kad priartėtume prie Vakarų Europos lošimų reguliavimo patirties" (susipažinti galima internete – www.delfi.lt/partnerio-turinys/vidines-naujienos/article.php?id=71730928). Jame išreiškiau galutinį nusivylimą Lietuvos institucijų nekompetencija atlikti progresyvią lošimų ir loterijų reguliavimo reformą ir išvaduoti Lietuvą iš anų laikų, kurį daugelis mūsų mena kaip sovietmetį. Prašymas taip ir liko neišgirstas – kaip ir daugybė kitų. Ko dar galiu tikėtis iš Seimo ir į jį siekiančių patekti asmenų, kurie save pozicionuoja kaip politinį elitą? Ko galiu tikėtis iš tų, kurie kandidatuoja Kaune? Atsakymas paprastas: deja, nieko gero.

Šios kadencijos Seimas taip ir nesugebėjo priimti 2011 m. rugpjūčio 31 d. Seimo valdybos sudarytos darbo grupės parengto naujo Azartinių lošimų įstatymo projekto. Ketveri metai – šuniui ant uodegos. Įstatymo projekto svarstymo eigoje nežinia iš kur gimę Seimo narių pasiūlymai ambiciją modernizuoti Lietuvos lošimų rinką, įvykdyti progresyvią institucinę reformą ir stiprinti socialinę atsakomybę pavertė šnipštu. Viešų raginimų priimti modernų, europinį požiūrį atitinkantį įstatymo projektą ir įgyvendinti lošimų reformą Seimas neišgirdo. Pasak Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojo K.Glavecko, "Lietuva – ne Didžioji Britanija". Suprask, modernaus reguliavimo jai nereikia.

Kadangi bandymai įteisinti progresyvų lošimų reguliavimą patyrė fiasko, šią tuštumą užpildė atskiri azartinių lošimų įstatymo lopai: pakeitimas 2015 m. (įteisintas azartinių lošimų organizavimas nuotoliniu būdu), pakeitimas 2016 m. (įteisinta privaloma visų lošimo organizavimo vietų lankytojų identifikacija). Šios kadencijos Seimas pristigo stiprybės ryžtingoms reguliacinėms ir institucinėms reformoms azartinių lošimų srityje.