Just. Marcinkevičiaus šviesa ir tiesa

Valentino Sventicko sudarytoje ir Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ gausu negirdėtų istorijų.

Tarp tekstų apstu atsakymų, ieškantiesiems teisingo šeimos, mokyklos, valstybės modelio.

Pasirodo, pokariu „mokykla galėjo būti „džiaugsmo šaltinis, užuovėja nuo epochos žvarbumo, skurdo ir nelaimių“. Poetas niekada nesipuikavo, kad, įstojęs į Prienų „Žiburio“ gimnaziją, gyveno pas savo tetą, filosofo ir poeto Antano Maceinos seserį.

Mokykloje per pertraukas koridoriuose arba eidami į karinio parengimo užsiėmimus traukdavo liaudies dainas. Jį, kaip asmenybę, pažadino mokytoja, duodavusi knygų ir žurnalų iš savo asmeninės bibliotekos. Klasės auklėtoja dažnai prie pietų stalo būsimąjį poetą sodindavo su savo vaikais, o kai jam reikėjo išleistuvių kostiumo, skyrė pinigų iš mokykloje veikusio kooperatyvo savišalpos fondo. Just. Marcinkevičiaus rusų kalbos mokytoja savo sumišusiems mokiniams rašė aiškią gyvenimo programą: ne kovoti, nes kova lemia susinaikinimą, bet išlikti, saugoti savo kūrybines pajėgas ateičiai, kuri neišvengiamai ateis.

Mokytojos Genutės Andrašiūnienės pavyzdys tarsi sėkla krito į imlią poeto sąmonę. Už pinigus, uždirbtus baigus mokyklą ir per vasarą mokius „pataisininkus“, Just. Marcinkevičius nupirko paltą seseriai ir šiek tiek atsidėjo studijoms. Ir studijuodamas visada pastebėdavo, kuriam kurso draugui reikia pagalbos.

Kai buvo jaunesnis, lošdavo kortomis su bičiuliais ir dažniausia laimėdavo. Šeima šalia jo jausdavosi kaip pas Dievą užantyje.

Naują epochą žymėjo Just. Marcinkevičiaus žodžiai, pradėję pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą: „Pagaliau atėjo ta diena.“ Arba jo lūpomis skambėjęs atsisveikinimas su sausio 13-osios žudynių aukomis. Kalba buvo tarsi auka, malda, iš tautos savasties gilumos ateinantys žodžiai...

Knyga argumentuotai atsako nepriklausomų laikų kritikams, priekaištaujantiems poetui dėl sovietmečiu paženklintos poezijos. „Jei ir gali supykti, tai tik ant laiko, ant prakeikto meto... ant savęs, kad veržeisi į gyvenimą“, – tarsi užbėgdamas už akių sakė Just. Marcinkevičius.

Anot Pauliaus Subačiaus, didžiausia Just. Marcinkevičiaus kaltė – jo talentas. Poeto vieta valstybės gyvenime iškyla ir kitoje Kalėdų išvakarėse pasirodžiusioje Aldonos Ruseckaitės knygoje apie poetą Vytautą Mačernį. Romane „Dūžtančios formos“ cituojamas V. Mačernis, sakęs, kad „tautos vadais bus poetai“. Jie nemoka šaukti, nebando suniekinti pašnekovo net tose situacijose, kai šis akivaizdžiai neteisus. Deja, realiame gyvenime viskas kitaip. Just. Marcinkevičiui teko nukentėti dėl savo populiarumo ir žodžio galios. Naujajai Lietuvos politinei scenai jis pasirodė per didelis.

1995 metais, teikiant Santarvės premiją monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, Just. Marcinkevičius sakė: „Silpnieji privalo ginti pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi.“ Poetas mokėjo klausytis ir girdėti. 1999 metais kartu su kitais Santarvės premijos laureatais lankė kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris sakė: „Žinau tik vieną politiką – iš Evangelijos – daryk gera nepavargdamas. Visa kita tėra tušti paistalai...“ Vasario 16-osios šventės rytą kardinolas kalbėjo, kad „nepriklausomybė eina kartu su priklausomybe – Dievui ir Tėvynei“. Tebūna šie knygoje apie Just. Marcinkevičių įrašyti žodžiai kelrodis į Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjimą.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.