Jo niekas nepakeis

Visuomenės esti įvairios. Egzistuoja statistinė visuomenė, tiksliau – kelios visuomenės, kurias apibrėžia priklausymas kokiai nors žmonių grupei, besitelkiančiai rasiniu, tautiniu, religiniu, partiniu, gyvenamosios vietos ar panašiai pagrindu, ir jose svarbus šis priklausymas pasirinktai ar primestai daugumai. Tačiau egzistuoja ir visuomenė, kuriai svarbiausia idėjos ir jų įgyvendinimas, o čia jau nebe žmonių grupių, bet atskirų individų sritis.

Kuo daugiau šio tipo visuomenėje didžių ir talentingų žmonių, tuo ji stipresnė. Ir štai Lietuvos idėjų visuomenė patyrė net ne smūgį, o katastrofą, praradusi patį talentingiausią jos narį ir idėjinį vedlį Leonidą Donskį.

Apie šį unikalų asmenį pastarosiomis dienomis daug prirašyta, kartais net perlenkiant, tad kalbėsiu trumpai ir paprastai. Porą dešimtmečių pažinojau šį žmogų gana artimai, tad tik galiu patvirtinti daugelio minimą jo neaprėpiamą ir įvairiapusę erudiciją, bei pridurti, kad L.Donskis nebuvo ieškantis "Google", o sugebantis pats pažerti daugybę datų, faktų ar citatų. Jo sąmonėje viskas buvo kontekstualu, apmąstyta ir suvokta. Analitiniai straipsniai, kurių begalę yra parašęs, visada išlaikydavo žmogiškąjį orumą ir pastangą neįžeisti kito žmogaus, net kritikuojamo. Leonidas visada rašė ne apie tą kritikos vertą žmogų ar žmonių grupę, bet apie konkrečias kritikuotinas idėjas, atsietas nuo asmenybių. Ir tai nuostabi pakantumo ir tolerancijos forma visuomenėje, kurioje oponento badymas nosimi į kilimą yra norma.

Nebūtų klaida teigti, kad šis žmogus lietuviškosios intelektualinės minties tarptautinei sklaidai nuveikė daugiau nei visi šalies universitetai kartu sudėjus. Tačiau kur kas labiau jis buvo reikalingas ne užsieniams, bet Lietuvai, kurios ištikimas patriotas ir buvo. Tačiau labiausiai mane žavėjo šios asmenybės etiniai dalykai. Bekompromisis sąžiningumas, garbingumas, padorumas ir pareigingumas. Tai buvo Padoraus Žmogaus (iš abiejų didžiųjų) etalonas, koks sovietmečiu daug kam atrodė esąs Justinas Marcinkevičius. Tik tiek, kad Leonidui neprireikė flirtuoti su sistema kaip didžiajam poetui, be to, pastarasis šiandienėje realybėje jau ne itin ką būtų nuveikęs, o Leonidas sugebėjo labai daug. Į jo nuomones atsižvelgdavo netgi valdantieji, nors kartais ir grieždami dantimis.

Ir štai nuo darbų stojanti širdis, aplinkinių sutrikimas, trys oro uosto defibriliatoriai, likę gulėti lentynose (tai itin apgailėtinas faktas) ir vienas didžiausių Lietuvos žmonių iškeliavo. Visuomenė labai greitai pajus jo stygių. Nes šis žmogus buvo IŠ TIESŲ nepakeičiamas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ooooo!....

Ooooo!.... portretas
Na čia Navakutis atskėlė. Be dievų jam niekaip. Su visa pagarba velioniui L.D., kurio filosofijos buvo suvokiamos mažutei daliai intelektualų, "davaj" imam ir truputį pridergiam ant tautos mylėto ir mylimo poeto Justino Marcinkevinčiaus kapo, prikišdami jo "koketavimą" su andainykšte santvarka, pamiršdami keliantį jo balsą, mindaugus, mažvydus, katedras, Lietuviško Žodžio iśaukštinimą. Gal nereikėjo, Navakuti? Nepavydėkim Talento, ypač išlydėdami kitą bičiulį...

Julius

Julius portretas
Pataikūnų visuomenės kūdikėlio Navako straipsnis. Žmogus užaugo bežiūrėdamas į didžius sovietijos tautos vadus, tai net ir dabar LAISVĖJE nesugeba atjunkti nuo tos buvusios ideologijos papo - vis kažką jam maga dievinti... Šis jo straipsnis man priminė sovietmečio straipsnelius, kai po didžių "tautos" vadų mirčių tokie buvo rašomi. Rašytojukas gi turi kažkam pataikauti, kad savo MEDIOKA kūrinėliais jam būtų lengviau skirtis kelią literatūriniame pasaulyje. Koks provincialumas, o antraštė iš vis viršunė: "Jo niekas" nepakeis"... Tai ir nereikia. Velionis buvo UNIKALUS žmogus, bet vėliau atsiras ir kiti - irgi unikalus. Kam tų saldžių pokalbių su "dievais", Navakai? Provincializmo gūduma.

P.V.T.

P.V.T. portretas
Pravirkau rugsėjo 21-ąją, kai sužinojau TĄ žinią. Antrąkart pravirkau, kai paskaičiau komentarus ne tik po šiuo straipsniu, bet ir po kitais. Dabar širdis verkia ir dėl vieno (išėjo didis žydų kilmės lietuvis, garbė jam ir šlovė amžinybėje), ir dėl kito (būna dienų, kai nesididžiuoji lietuvių tauta ir tuo, kad jai priklausai, gėda, kad tautiečiai tokie netolerantiški ir pamirkę savo letenas purve drabstosi tuo purvu į visas puses). Mums dar augti ir augti iki TO ŽMOGAUS, nedaugelis tais laipteliais palypės, gal tik vienas kitas bent kiek priartės. Jei kalnas neįveikiamas, geriau jo papėdėje patylėti.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    4
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių