Jaunos šeimos išgyvenimo mokykla

Pensininkai skundžiasi, kad pensijos mažėja, mamos baudžiamos, kad norėjo gauti daugiau pinigų savo vaikams išlaikyti, o mes su vyru vis galvojam - tarybiniam žmogui išgyventi buvo paprasčiau. Pasakoja tėvai - baigėm mokslus, gavom paskyrimus, davė butą, bet gyvenom labai sunkiai. Mums buto niekas nedavė, nors mokslus baigėm gerai.

Kaip ir darbo niekas nepasiūlė - patirties tai nėra. Per 10 metų santuokoje pakeitėm 13 gyvenamųjų būstų. Kaip taip sugebėjom? Ogi paprastai - kol turim pinigų, nuomodavom, kai neturim - vėl grįžtam pas tėvus. Ir taip sukosi karuselė.

Vienu metu abu turėjom oficialius darbus ir nors labai nenorėjom lįsti į banką, nusprendėm - reikia. „Įlindom“, išsirinkom naujos statybos būstą pakaunėje, pasiskolinom 150 tūkst. litų iš banko, užstatėm būstą ir pradėjom remontuoti. Mat pirkom su daline apdaila. Beremontuojant ir besisukiojant po naujutėlaitį savo pirkinį, klausėm, ką šneka statybininkai. Kad tas negerai ir anas negerai, tačiau po ilgų klajonių po nuomojamus butus, naujasis mūsų butas mums atrodė kaip Dievo dovana. Nesvarbu, kad jis užstatytas bankui.

Po mėnesio remontų ir apdailų įsikraustėm į naujus savo namus su keliais maišais užgyventos savo mantos ir pigiais, tačiau naujais dar neišpakuotais baldais. Kaip maži vaikai džiūgavom - pagaliau turim savo.

Tas „savo“ greitai atsirūgo - NT aukso amžiuje namus statė kas norėjo ir kas netingėjo. Tualete po „rimtesnio“ reikalo spaudimo nebuvo, todėl įvairių rūšių kvapai po namus sklandė po kelias valandas. Kadangi name buvome patys pirmieji naujakuriai, tai savo kailiu išbandėme elektros nutrūkimus po pusdienį ir t.t. Beje, dujos taip pat dar nebuvo pajungtos, taigi šildėmės paprasta malkine krosnele. Karšto vandens nebuvo, tačiau jį galima pasišildyti elektra, ar ne? Jeigu tik ji yra.

Pro plastikinius langus švilpė vėjas, o kieme, užvedus mašiną, mūsų bute pasklisdavo nuostabus išmetamųjų dujų aromatas.

Žodžiu, po pusmečio su vyru nusprendėme - gaila, tačiau reikia parduoti, kol būstų kainos nepradėjo kristi. Laimei, spėjome. Pardavėme ir dar uždirbome. Ir vėl likome ant gatvės su penkiais maišais, dviem vaikais ir nelaimingomis minomis.

Vėl išsinuomojome butą - gal kokį dešimtą savo bendrame gyvenime. Būsto šeimininkė pareiškė, kad vaikų nemyli, tačiau šįkart įsileis mus į savo ne itin prabangų dviejų kambarių butuką Panemunėje. Man po tokių klausimų nuolat kirba viena mintis: „Kokiu žvėrimi reikia būti, kad nemylėtum vaikų?“

Ištvėrėme gal kokius tris mėnesius. Beje, žiemą tekdavo už nuomą ir už paslaugas mokėti po 1,5 tūkst. litų. Juokas, kaip pagalvoji. O tėvai vis priekaištauja - kaip jūs taip nemokat taupyti? Norėčiau su savo sumanumu ir patirtimi pagyventi sovietmečiu, kai tau duoda butą ir darbą.

Galbūt mūsų karta išlepusi, pripratusi prie komforto ir malonumų. Galbūt mums reikia visko čia ir dabar. Tačiau mes tokie esame. Šiek tiek pagyvenę sovietmečiu, tačiau jaunystė mūsų praėjo jau laisvoje Lietuvoje. Mes išsilavinę, nemokame vogti, tačiau gyvename kaip paskutiniai vargetos.

Dabar gyvename kukliame namuke pakaunėje. Gyvename nuolatiniame remonte. Turbūt tai tęsis dar ilgai. Bankui mokame po tūkstantį litų per mėnesį ir dar mokėsime 40 metų. Ar mes turime kitą išeitį? Galbūt. Pavyzdžiui, galėtume emigruoti. Tačiau vyro draugas, grįžęs po 10 metų Anglijoje, sako: „Tik niekur nevažiuokite“. Po statybininko duonos Londone jis Kaune galėtų nors ir gatves šluoti. Gaila, negali, nes sąnarius labai skauda. Ir ne tik, kai oras keičiasi. Visada. O vyras - pačiame jėgų žydėjime.

Ar mūsų kas nors klausia, kaip gyvenate? Klausia. Atsakome: kad gerai. Ir iškart sukeliame pavydą. Beje, už du gražuolius vaikučius valstybė mums kas mėnesį sumoka 104 litus. Ačiū ir už tai. Ir dar už tai, kad išmokome išgyventi bet kokiomis sąlygomis.