Jaunos šeimos išgyvenimo mokykla

Pensininkai skundžiasi, kad pensijos mažėja, mamos baudžiamos, kad norėjo gauti daugiau pinigų savo vaikams išlaikyti, o mes su vyru vis galvojam - tarybiniam žmogui išgyventi buvo paprasčiau. Pasakoja tėvai - baigėm mokslus, gavom paskyrimus, davė butą, bet gyvenom labai sunkiai. Mums buto niekas nedavė, nors mokslus baigėm gerai.

Kaip ir darbo niekas nepasiūlė - patirties tai nėra. Per 10 metų santuokoje pakeitėm 13 gyvenamųjų būstų. Kaip taip sugebėjom? Ogi paprastai - kol turim pinigų, nuomodavom, kai neturim - vėl grįžtam pas tėvus. Ir taip sukosi karuselė.

Vienu metu abu turėjom oficialius darbus ir nors labai nenorėjom lįsti į banką, nusprendėm - reikia. „Įlindom“, išsirinkom naujos statybos būstą pakaunėje, pasiskolinom 150 tūkst. litų iš banko, užstatėm būstą ir pradėjom remontuoti. Mat pirkom su daline apdaila. Beremontuojant ir besisukiojant po naujutėlaitį savo pirkinį, klausėm, ką šneka statybininkai. Kad tas negerai ir anas negerai, tačiau po ilgų klajonių po nuomojamus butus, naujasis mūsų butas mums atrodė kaip Dievo dovana. Nesvarbu, kad jis užstatytas bankui.

Po mėnesio remontų ir apdailų įsikraustėm į naujus savo namus su keliais maišais užgyventos savo mantos ir pigiais, tačiau naujais dar neišpakuotais baldais. Kaip maži vaikai džiūgavom - pagaliau turim savo.

Tas „savo“ greitai atsirūgo - NT aukso amžiuje namus statė kas norėjo ir kas netingėjo. Tualete po „rimtesnio“ reikalo spaudimo nebuvo, todėl įvairių rūšių kvapai po namus sklandė po kelias valandas. Kadangi name buvome patys pirmieji naujakuriai, tai savo kailiu išbandėme elektros nutrūkimus po pusdienį ir t.t. Beje, dujos taip pat dar nebuvo pajungtos, taigi šildėmės paprasta malkine krosnele. Karšto vandens nebuvo, tačiau jį galima pasišildyti elektra, ar ne? Jeigu tik ji yra.

Pro plastikinius langus švilpė vėjas, o kieme, užvedus mašiną, mūsų bute pasklisdavo nuostabus išmetamųjų dujų aromatas.

Žodžiu, po pusmečio su vyru nusprendėme - gaila, tačiau reikia parduoti, kol būstų kainos nepradėjo kristi. Laimei, spėjome. Pardavėme ir dar uždirbome. Ir vėl likome ant gatvės su penkiais maišais, dviem vaikais ir nelaimingomis minomis.

Vėl išsinuomojome butą - gal kokį dešimtą savo bendrame gyvenime. Būsto šeimininkė pareiškė, kad vaikų nemyli, tačiau šįkart įsileis mus į savo ne itin prabangų dviejų kambarių butuką Panemunėje. Man po tokių klausimų nuolat kirba viena mintis: „Kokiu žvėrimi reikia būti, kad nemylėtum vaikų?“

Ištvėrėme gal kokius tris mėnesius. Beje, žiemą tekdavo už nuomą ir už paslaugas mokėti po 1,5 tūkst. litų. Juokas, kaip pagalvoji. O tėvai vis priekaištauja - kaip jūs taip nemokat taupyti? Norėčiau su savo sumanumu ir patirtimi pagyventi sovietmečiu, kai tau duoda butą ir darbą.

Galbūt mūsų karta išlepusi, pripratusi prie komforto ir malonumų. Galbūt mums reikia visko čia ir dabar. Tačiau mes tokie esame. Šiek tiek pagyvenę sovietmečiu, tačiau jaunystė mūsų praėjo jau laisvoje Lietuvoje. Mes išsilavinę, nemokame vogti, tačiau gyvename kaip paskutiniai vargetos.

Dabar gyvename kukliame namuke pakaunėje. Gyvename nuolatiniame remonte. Turbūt tai tęsis dar ilgai. Bankui mokame po tūkstantį litų per mėnesį ir dar mokėsime 40 metų. Ar mes turime kitą išeitį? Galbūt. Pavyzdžiui, galėtume emigruoti. Tačiau vyro draugas, grįžęs po 10 metų Anglijoje, sako: „Tik niekur nevažiuokite“. Po statybininko duonos Londone jis Kaune galėtų nors ir gatves šluoti. Gaila, negali, nes sąnarius labai skauda. Ir ne tik, kai oras keičiasi. Visada. O vyras - pačiame jėgų žydėjime.

Ar mūsų kas nors klausia, kaip gyvenate? Klausia. Atsakome: kad gerai. Ir iškart sukeliame pavydą. Beje, už du gražuolius vaikučius valstybė mums kas mėnesį sumoka 104 litus. Ačiū ir už tai. Ir dar už tai, kad išmokome išgyventi bet kokiomis sąlygomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    1
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių