Italijos referendumas: trys minutės šlovės

Rinkos dėl Italijos nebijo

Sekmadienį įvykęs Italijos referendumas dėl konstitucinių pataisų baigėsi triuškinančiu ministro pirmininko pralaimėjimu. Atrodė, kad visai šiai savaitei turėsime naujienų, tačiau reakcija į referendumą ir naujienos apie Italiją išseko pirmadienio pradžioje. Vertinant objektyviai, tai iš tiesų labai keista. Daug įvairiausių scenarijų buvo piešta prieš Italijos apsisprendimo savaitgalį, daug ir didelių baimių turėta dėl Europos ateities, tačiau visa tai, regis, rinkoms – nė motais. Akcijų rinkos toliau kyla, o euras kyla dolerio atžvilgiu.

Akivaizdu, kad rinkų dalyviai nemato neišvengiamo Italijos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos. Ir kaipgi gali kažką tokio matyti, kai britai, prieš pusmetį nubalsavę atsiskirti, tebetrypčioja vietoje taip ir nežinodami, kaip įgyvendinti savo sprendimą. Taigi Italijos referendumas Europos bent jau kol kas nesupurtė, arba bent jau atrodo, kad nesupurtė. Ir nors Italijos ekonomika nuo to nepagerėjo, probleminio Italijos bankų sektoriaus bėdos savaime nesisprendžia, šunys loja, karavanas eina. Kas toliau?

ECB toliau išlaiko intrigą

Aktualiausia šios savaitės tema – jau ketvirtadienį vyksiantis Europos centrinio banko (ECB) susitikimas, kuris gali būti reikšmingas. Arba ne. Iki pat metų pabaigos ECB išlaikė intrigą rinkose, nepateikdamas praktiškai jokios apibrėžtos informacijos apie kiekybinio skatinimo (vertybinių popierių supirkimo) programą. Netgi gandų rinkoje apie šios programos ateitį praktiškai nebuvo, o tai yra keista – paprastai svarbiais klausimais kas nors iš oficialiųjų asmenų ką nors išplepa. Bet ne šįkart. Manome, kad poryt ECB turėtų pratęsti vertybinių popierių supirkimą dabartine apimtimi (80 mlrd. eurų per mėnesį) iki kitų metų rugsėjo, taigi šešiais mėnesiais. Tokį galimą ECB sprendimą palengvino po D. Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose įvykęs obligacijų rinkos išsipardavimas, nuimantis šiek tiek spaudimo nuo ECB galvos, jog galbūt vertybinių popierių supirkimo programa yra per daug išpūtusi obligacijų kainas.

Akivaizdu, jog kalbėti apie dabartinės itin laisvos ECB monetarinės politikos griežtinimą yra gerokai per anksti – nei infliacija, nei ekonomikos augimas kol kas ECB neduoda pagrindo net pradėti mąstyti apie palūkanų didinimą, nesuteikia pagrindo lėtinti vertybinių popierių supirkimo programos. Egzistuoja tam tikra tikimybė, kad net kitų metų rugsėjį ECB turės dar kartą tęsti vertybinių popierių supirkimo programą. Tai tik sako, kad palūkanos euro zonoje išliks tokios žemos, kokios yra dabar, dar mažiausiai metus. Žinoma, bet koks sprendimas mažinti superkamų vertybinių popierių apimtis reikštų neigiamas žinias obligacijų rinkai, ir iškart sulauktume obligacijų išsipardavimo ir kainų kritimo. Tačiau tikimybė, kad taip nutiks, šiuo metu atrodo esanti labai maža.

Infliaciją didins naftos kainos

ECB veiksmai išties labai priklauso nuo infliacijos. Nuo šio pavasario euro zonos infliacija vis kilo ir lapkričio mėnesį buvo 0,6 proc. (palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus). Tačiau iki ECB siektino 2 proc. infliacijos lygmens dar labai toli. Infliacijai kilti gali padėti smarkiai išaugusios naftos kainos. Pastarąjį pusmetį nuosaikų infliacijos augimą daugiausia lėmė energijos išteklių kainos.

Nuo lapkričio pabaigos naftos kainos šoko aukštyn kaip reikiant – „Brent“ rūšies naftos kaina pakilo 15 proc. Pagrindinė šio pokyčio priežastis buvo praėjusią savaitę OPEC šalių pasiektas susitarimas riboti naftos gavybą. Daug triukšmo sukėlęs ir įvairių vertinimų susilaukęs OPEC sprendimas dar tik turės būti įgyvendinamas, ir būtent dėl įgyvendinimo sėkmės ir kyla tam tikrų abejonių, nes istoriškai OPEC šalims itin sunkiai sekdavosi pildyti duotus pažadus. Nepaisant šio neapibrėžtumo, naftos kainos išlieka pakilusios ir gali būti, jog kitais metais kils dar labiau. Taigi augančios kuro kainos turėtų auginti ir infliaciją, taigi ir daryti įtaką ECB sprendimams kitais metais.