Išdidumo kaina

Baigęs rašyti šį tekstą išvažiuoju į literatūros festivalį "Šiaurės vasara", vieną dviejų geriausių Lietuvoje (antrasis – Poetinis Druskininkų ruduo). Vėl sukyla pavydas, nes kultūra sėkmingai decentralizuojama, o Kaunas kaip neturėjo gero literatūros festivalio, taip ir neturi. Kaune tokius turi kinas, šiuolaikinis šokis, fotografija, tekstilė, muzika, o literatūra – ne. Poezijos pavasaris, žinoma, gerai, tačiau jis ganėtinai fasadinis, skirtas plačiajai publikai, be pranešimų, diskusijų, jaukaus vakarojimo neformalioje aplinkoje ir visų kitų gero festivalio elementų.

Arčiausiai panašaus festivalio Kaune buvo priartėję per perestroiką surengtos Kauno kultūros istorijos dienos, kai visko vyko labai daug (pirmąsyk viešai skaityti Bernardas Brazdžionis ir Jonas Aistis, rašytojai tremtiniai dalijosi prisiminimais ir pan.). Tuomet organizatoriai (aš – vienas jų) buvo kviečiami į kompartijos miesto komitetą aiškintis ką čia sumanę. Kompartija jau nebebuvo stipri, tad festivalis įvyko. Vėliau ketinau jį tęsti, paversdamas literatūriniu, tačiau čia priėjo Kornelijus Platelis ir nukabino potencialią paramą, taip įkurdamas Poetinį Druskininkų rudenį.

"Šiaurės vasara" atsirado vieno žmogaus – Giedros Radvilavičiūtės – entuziazmo dėka. Keletą metų vykdavo Jurbarke. Suvažiuodavo pagrindiniai lietuvių literatūros figūrantai, keletas skandinavų, estai nesuprasdavo, kodėl "Šiaurės vasara" vyksta, jų nuomone, pietuose. Tris dienas vykdavo skaitymai, pranešimai, diskusijos, grodavo džiazai, šių eilučių autorius vesdavo diskotekas. Būdavo galima ir pamiegoti po medžiu ant žolytės, ir paklaidžioti po naktinį Jurbarką. Ateidavo visi (norisi sakyti: visi penki) Jurbarko inteligentai ir net keletas vietinių marozų, kurie, žinoma, nieko nesuprasdavo ir taikiai klausinėdavo: tai jūs čia, tipo, kažkokie rašytojai, ane? Nuo šių metų festivalis persikelia į Biržus.

Kaune išprususios publikos daugiau, o geras festivalis stimuliuoja ir kūrybą, kurios naujų pajėgų Kaune itin stinga. Tačiau kas imsis jį organizuoti? Be to, koks būtų jo formatas, nekartojantis jau esančių? Kauno literatams ir taip gerai, jie čia patys visur kur paskaito ir eina toliau rašyti. Tuo ignoruodami senovės graikų nusakytą principą: niekas negali būti kriterijumi sau pačiam ir remtis vien savimi pačiu. Būtų laikas tai suvokti.