Interjeras už 20 eurų

Iš tiesų mūsų leidėjų knygas lyginti su plytomis dažnai norisi užsukus į užsienio šalių knygynus. Tiesą sakant, jau išsiruošdamas keliauti susiduriu su problema, kokią knygą pasiimti, nes Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį išleistos dauguma jų ir nemažai sveria, ir krepšyje užima vietos. Lyg leidėjai bandytų pasakyti, kad tai – svari ir didelė literatūra. Kitoje šalyje pamatyta ta pati knyga ne tik pigesnė (taip taip, didesnė rinka, tai suprantama), bet ir gerokai plonesnė bei mažesnė. Vadinamojo kišenės formato ar kiek didesnė. Galite patys palyginti, tuos pačius pavadinimus atradę kokiame amazon.com ar goodreads.com puslapyje ir išleistas Lietuvoje: puslapių skaičius gali svyruoti, bet užsienietiškųjų formatas dažnai būna net perpus mažesnis ir knyga plonesnė. O jau tai nebesuprantama.

Nors iš esmės – suprantu. Mūsų leidėjai į priekaištus dėl formatų ginasi keletu keistų pasakymų, kad – a) – jie bandė leisti kišeninio formato knygas, bet tai nepasiteisino, b) – kišeninio formato knygelės prastai surištos, todėl greitai išyra. Dėl įrišimo tai gal patys leidėjai galėtų priekaištauti spaustuvėms, atmokusioms dirbti. O dėl nepasiteisinusių dydžių – kai kurios leidyklos jau prieš keletą metų ėmė spausdinti literatūros klasikos serijas mažu patogiu formatu ir tebeleidžia iki šiol, ir tai atrodo kaip tik tinkama forma norintiems atrasti literatūrą, o ne pavartyti knygą ir taip sustiprinti savo paties kaip kultūringo vartotojo įvaizdį. Atsistojus prieš veidrodį.

Bet kaip tik įvaizdis čia, regis, ir yra svarbiausia. Kaina taip pat yra įvaizdžio dalis. Keletas girdėtų diskusijų dėl nemenkos knygų kainos absurdiškai baigėsi sutarimu, kad jos vis dėlto pigios. Nes maža rinka, nes menki tiražai, nes neremia, nes remia, bet nepakankamai, nes leidyklą reikia išlaikyti, nes knygynai užsideda savo... Žodžiu, statistiškai knyga dabar kainuoja 10-11 Eur, nors iš tiesų perki už 15-20 ir daugiau. Tad čia ir yra atskaitos taškas: kaip sukurti iliuziją, kad knyga yra verta 19-20 eurų? Nemokėsi juk tiek ir už vidutinį formatą, ar ne? Tada knyga ir išpučiama taip pat, kaip anksčiau turguose čigono arklys – bent taip skaičiau lietuvių literatūroje. Dizaineris pluša bandydamas sukurti daugiau tuščios paraščių erdvės, pasirenka nemenką šrifto dydį, dar kiek paspalvinamos paantraštės ir skyrių pavadinimai, tada pasirenkamas purus popierius, ir štai – knyga kaip kultūringai įgyto turto ir įvaizdžio dalis. Galime palyginti net skirtingus lietuviškus leidimus. 1981 metų Johno Galsworthy „Forsaitų sagos“ pirmas tomas buvo sutalpintas į 732 puslapius, o jame pirma dalis, „Savininkas“ užima 247 puslapius. 2006 metais „Vaga“ sugalvojo išleisti visas tris pirmojo tomo dalis atskiromis knygomis, ir visos jos buvo išguldytos į atitinkamai 424 puslapius, 368 ir 320. Taigi, buvusią vieno tomo vietą užėmė trys, gražiai išdėlioti į 1112 puslapių – 500 daugiau. Neturinčiam kuo užpildyti lentynų tai – puiku, gražus „intelektualaus“ interjero akcentas. O neturintiems kur dėti knygų?

Bet tokių – nereikšminga kultūrinė mažuma, į kurią leidėjai nesiorientuoja. Žmogus turi pirkti prekę, o ši privalo ne tik gražiai atrodyti, bet ir pakelti jo savivertę. Nesvarbu, kad mokslinė knyga savo maketu gali priminti vaikišką knygelę su spalvotomis nuotraukomis, skirtingų šriftų marmalyne, kurie tik trukdo turinį suvokti adekvačiai, kaip rimtos studijos. Kartais apima įspūdis, kad skaitai gandų žurnalą, betrūksta, kad tik herojai išsilankstytų ir atsistotų gražiai iškirpti. Greimo biografiją komiksuose jau galėtų keisti paties Greimo traktatas „Apie netobulumą“ karpiniais. Anaiptol nesakau, kad geriausias yra kišeninis formatas, žanrai ir knygos pobūdis taip pat turi savas taisykles, ir kiekvienas jų yra tiek moksliškai, tiek per praktiką nuo Gutenbergo laikų pagrįstas patogumu skaityti ir suvokti. Šiandien milžiniškas formatas leidžia parsineštą knygą tik padėti į lentyną ar ant stalo. Ir nevartyti.

Bet padėtos knygos vis dėlto kaupiasi ir ilgainiui jas taip pat reikės kažkaip panaudoti. Tam, pasirodo, jau esama sprendimų: interjero dizaineriai siūlo – cituoju – „Neįtikėtinus būdus, kaip namuose panaudoti dulkančias knygas“. Nes, kaip jūs suprantate, knygos tiesiog dulka. Taigi, „jei turite krūvelę knygų, kurios tinka staliuko dydžiui, ant jo galite sukurti stilingą knygų kompoziciją. Tačiau jums neverta drovėtis. Pavienė knyga gali turėti savo žavesio, bet knygų krūvelės atrodo ne ką blogiau.“ Miegamajame patariama papildyti „knygas kitais elementais, pavyzdžiui, kambariniais augalais, dubenėliais ar naktiniu šviestuvu, kad sukurtumėt charizmatišką įvaizdį“. Galima panaudoti leidinius kaip pakylą kitiems aksesuarams, bet svarbu spalvos: „tinkamai parinktos knygos gali tapti puikiu įrankiu, susiliejančiu su kitais spalvingais daiktais ir sukuriančiu kambaryje vizualinės gelmės sluoksnius“. Keista, kad dizaineriai vonioje siūlo knygas apsaugoti nuo vandens – manyčiau, kad leidėjų dar laukia iššūkis išleisti „20 000 mylių po vandeniu“ taip, kad ir skaitytum ją su akvalangu.

Tačiau tenka konstatuoti kitką: kur kas daugiau dizainerių, įrengiančių mūsų elito žvaigždėms namus ir po to juos demonstruojančių gyvenimo būdo laidose ir žurnaluose, taip ir neatranda vietos knygoms. Jų ten iš esmės nėra, nebent koks žurnalas, preciziškai atsainiai numestas ant sofos šalia pledo ir pagalvių. Bet nesimato nei knygų, nei lentynų joms, nekalbant apie tokį atgyvenusį fenomeną kaip sekcija. Tad gal perka knygas tie, kurie nepabijojo būti nemodernūs ir nusipirko sekcijas ar senų neišmetė? Tačiau su leidėjais interjero požiūriu gali stipriai imti konkuruoti baldų gamintojai: juk pastebėjote, kad jų parduotuvėse stovi knygų muliažai – tuščiavidurės knygos su nukopijuotais viršeliais? Kam tada pirkti tikras sunkias knygas, jei galėtum kur kas pigiau jų formų įsigyti iškart su baldais? Gyvenimo būdo dizaineriai net pritaikytų jas prie medžio faktūros pagal spalvas ir autorių madas. Į tai, beje, ir pačių knygų dizaineriai galėtų atkreipti dėmesį. „Pietinia kronikas“ tikslingai tiktų prie Van Damo plakato paauglio kambaryje, bet su „Silva Rerum“ akivaizdžiai prašauta – tomai pernelyg blyškūs ąžuolo ar vyšnios lentynai, o štai minėtas naujasis Galsworthy – kaip tik. Ir porcelianas greta tik sustiprins romano kokybę.

Egzistuoja dar viena knygos pusė, dėl kurios tvirto atsakymo neturiu: kalbu jau ne apie formos, o turinio kokybę. Kiek bandžiau aiškintis, leidyklos, regis, nebeturi tokio darbuotojo kaip knygos redaktorius. Ne to, kuris peržiūri kalbos stilių ir taiso gramatines klaidas, o tikro redaktoriaus, kuris atneštą rankraštį paverčia knyga, kelintąkart taisytą švarraštį – literatūra? Ar leidyklos spausdina bet kokį beribį autoriaus įteiktą kūrinį?

Šiandien ginamasi, kad nebereikia redaktorių, nes cenzorių ir meno tarybų laikai praėjo. Tačiau tų ir anų esama ne vien praeities socializmo šalyse. O nesenas Michaelo Grandage‘o filmas „Genijus“ pasakoja apie garsios „Scribner“ leidyklos redaktorių Maxwellą Perkinsą, atradusį ir pavertusį rašytojais Ernestą Hemingway, Scottą Fitzgeraldą ir Thomą Wolfe‘ą. Pastarasis savo „Apie laiką ir upę“ atgabeno keliose dėžėse, iš kurių redaktorius nepaliko nė dešimtadalio. Filmas pavadinimu netiesiogiai klausia, kas vis dėlto buvo genijai – netramdantys jausmų ir plunksnos rašytojai, savo ir mūsų laiko švaistūnai, ar juos kaip vaikus globojęs, bet rašinius vertęs menu Perkinsas? Šiandien skaitydamas lietuvių autorių kūrinius labiau įžvelgiu tą pačią strategiją „pūsti“ knygą iki 20 eurų nei paklausti autoriaus, kokio žanro knygą jis parašė? Rizikuodamas gauti atsaką iš autorių ir gerbėjų, klausiu, kas yra „Silva Rerum“ – turisto gidas ar tiesiog verslo planas? O „Pietinia kronikas“ – pusė knygos dar dvelkia šiaulietišku „Rugiuose prie bedugnės“, nušokusios nuo jos baigiasi jaunuolių meilės romanu?

Kas bus tie genijai, įžūlūs ne vien kupiūruoti knygas, filmus, spektaklius, tuščius nuo pat pradžių, bet tempiamus iki 3-4 valandų „solidaus“ formato, – tačiau ir drįstantys būti atsakingi už savo leidžiamus kūrinius? Toks modelis neabejotinai primintų amerikietišką prodiuserių finalinio montažo principą, bet gal tai ne taip ir blogai: jie bent jau suinteresuoti parduoti gerą prekę. Šiandien klestinti „autorinė“, „arthauzinė“, „elitinė“ sistema paradoksaliai siūlo pirkti formą, kur turinys tikrai nėra pati svarbiausia prekės dalis. Pirkti plytą.