Natūralizacija, sensacija ir reklama

Abejingieji krepšiniui šiomis dienomis vengia bet kokios informacijos apie Slovėnijoje prasidėjusias Senojo žemyno pirmenybes. Kiti – neišlenda iš statistikos grafų, rungtynių apžvalgų, analizių ir komentarų srauto. Puikiai suprantu abi puses.

Kiekvienam savo

Esame krepšinio šalis ar bent jau tokia save laikome, tačiau  besikartojančios informacijos perteklius, smulkmeniškų faktų pritempimas bei sureikšminimas iš kantrybės išveda ir pakančiausią. Atsakymas jam? Nenaršyti internete, nežiūrėti televizijos. Gyvenime tikrai yra daug prasmingesnės veiklos, nei kiaurą dieną stebėti besikeičiančius reklaminius skydelius, pasiūlymus pirkti išsimokėtinai, žaisti pokerį, lažintis iš pinigų ar pamatyti dar vieną „išskirtinį reportažą“. Visi suinteresuoti iš kasmet sukelto šaršalo gauti naudos sau ir tai yra natūralu. Juk šiais laikais taip madinga sakyti – mes tik atliekame savo darbą.

Suprantu ir krepšinio fanatikus. Jie su šiuo sportu užaugo, iki išnaktų bumbsėjo kamuolį kiemuose, tapatinosi su ryškiausiais Lietuvos ir pasaulio krepšininkais. Tai jiems žadina ne tik malonius prisiminimus, bet ir įkvepia juos kasdienėje veikloje. Galų gale, suteikia puikią progą pradėti pokalbį. Ir nieko čia blogo, jeigu naujienų skaitymas ir komentarų rašymas padeda užpildyti viduje tvyrančią tuštumą. Kiekvienas atsipalaiduojame savaip. Niekaip nesuprantu tik tų piktųjų komentatorių, kurie mano viską žiną, tačiau patys krepšinio aikštelėje sunkiai sugauna jiems siųstą perdavimą.

Grėsmingoji natūralizacija

Kaip išvengti kraštutinumų? Nekalbėsiu apie krepšinio teikiamą ekonominę naudą, žalą ar apimančią vienybę stebint Lietuvos rinktinės rungtynes. Man nepatinka žodis „sirgti“. Galbūt lietuvius reikėtų palaikyti? Nes juk sirgti nėra sveika. O labiausiai man patinka tiesiog mėgautis krepšiniu. Tiek žaidžiant, tiek stebint, tiek apie jį rašant ar kalbant.

Pirmąsias rungtynes keturiuose miestuose jau sužaidė visos 24 čempionate dalyvaujančios komandos. Daugelis išskiria Olimpines žaidynes, tačiau Eurobasket‘as savo dvasia taip pat yra ypatingas. Man tikrai neskauda širdies, kad Juodkalnijos rinktinėje pirmu smuiku griežia buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ įžaidėjas Tyres‘as Rice‘as, o Makedoniją į priekį tempia Lesteris Bo Mcalebbas. Priešingai. Natūralizuoti amerikiečiai Balkanų rinktinėms, kaip ir pačiam krepšinio grožiui, suteikia papildomą prieskonį. Be to, galbūt šioms rinktinėms būtent tokių žaidėjų ir trūko, kad pademonstruotų aukštus rezultatus. Šiais laikais juk nėra žaidėjų, kurie tokiame lygyje galėtų laimėti vieni, ar ne? Turėti "užsienietį" ar ne – kiekvienos šalies reikalas. Ties tuo, nesileisdamas į begalinę diskusiją apie natūralizuotų žaidėjų požiūrį Lietuvoje, norėčiau užbaigti.

Kas yra sensacija?

Bosnijai ir Hercegovinai prieš pora metų sėkmingai talkino Henry Domercantas. Jį pakeitęs Zackary Wrightas šiandien nežibėjo. Bosniai, mano manymu, gėdingai krito prieš latvius. Braliukai nepademonstravo nieko, ko nebuvo galima tikėtis – svaidė tritaškius, žaidė greitą krepšinį, o pasitikėjimo bangą pagavęs  ir per du kėlinius 20 taškų pelnęs Rolandas Freimanis iššoko aukščiau bambos. 

Intriga netikėtai užvirė Didžiosios Britanijos ir Izraelio rungtynėse. Tikrai nemaniau, kad britai pajėgs įveikti žydus. Suomių pergalė prieš Turkiją – sensacija? Nebent patiems turkams. Jei kas nors šiauriečių pavojingumo neįvertino prieš dvejus metus Lietuvoje, tai galutinės abejonės dėl jų disciplinos ir mokėjimo ne tik žaisti, bet ir laimėti, turėjo išsisklaidyti šios vasaros kontrolinių rungtynių cikle. Per vėlai susizgribusios  NBA žvaigždės pralaimėjo visiškai pelnytai. Taip, kaip ant žemės pelnytai buvo nuleisti ir lenkai, kurie gruzinams pralaimėjo bene dvidešimčia akių.

Drausmingieji vokiečiai palaužė išgirtuosius prancūzus. Stebisi ir slepiasi tie, kurie iš anksto mėgsta spėlioti galutinę grupės ar viso čempionato rikiuotę. Ar jūs matėte du vokietukų tritaškius su pražangomis rungtynių pabaigoje? Sakysite, pasisekė? O kaip gali pasisekti su Europos vice čempionais žaisti taškas į tašką 39 minutes? Na ir kas, kad Vokietijos komanda neturi Dirko Nowitzkio, Chriso Kamano ar dar kelių mums žymesnių žaidėjų. Ech tas mūsų būdas -  tradiciškai darome per toli siekiančias išvadas.

Tokie tad pirmosios čempionato dienos ryškiausi įspūdžiai. Džiaugsmingų akimirkų padovanoja kiekvienas čempionatas ir kiekviena jo diena. Nesvarstykime – atsitiesime po pralaimėjimo serbams ar ne, bus medaliai ar ne. Kaip sakė Arvydas Sabonis,  pasimėgaukime desertu. Tiesiog.