Gyvieji altoriai

Štai įsimyli mergina ir prasideda: iš gyvenimo tarsi iššluojami dalykai, iki tol teikę džiaugsmą. Į antrą planą, atsiradus potencialiam jaunikiui, keliauja mėgstamos veiklos, draugės apskritai lieka vos regimu taškeliu horizonto tolumoje. Juokinga, bet, bendraujant su kai kuriomis panelėmis, gali neklaususi sužinoti, kada užmezgė romaną, – staiga nustoja skambinti ir domėtis, kaip gyveni. Kai kurios net mokslus ar darbus meta, kad tik galėtų sėdėti namuose ir it ištikimasis Hatčiko laukti šeimininko. Išnyksta iki tol turėta sava nuomonė, tarsi galvon perinstaliavus programą pavadinimu "pasaulis pagal jį". Leksikone įsitvirtina žodžiai ir frazės iš jo žodyno. Žodžiu, viskas, ką daro ji, staiga tampa kur kas mažiau svarbu negu jo planai ir tikslai. Ne pasauliui, ne mizoginistinei visuomenei. Jai pačiai.

Kai be perstojo žiūri vien į tą kitą žmogų tik ir laukdamas dėmesio krislo, nustoji spinduliuoti savąją šviesą. Ir tampi tiesiog atšvaitu, retransliuojančiu svetimas spalvas.

Iš tiesų šitokia obsesija panaši į kai kurių mamų elgesį. Na tų, kurioms hormonai vaikeliui gimus taip susuka smegenis, kad iš adekvačios moters virstama į perekšlę, veblenančią "mes pavalgėme" ir "mes pakakojome", kai sakant "mes" turimas galvoje tik mažasis žmogutis. Lygiai taip pat kai kurioms moterims nutinka ir įsimylėjus. Taip, strėles šįkart laidau į moterų daržą, bet vyrukai šiuo klausimu turi tikrai daugiau sveiko proto. Sunku būtų rasti tokį, kuriam mylimosios širdis ar kitas brangus organas virstų centru, aplink kurį sukasi visas jo pasaulis. Net jei mylima taip, kad uždengtum ją savaisiais pečiais nuo kulkų, – kol niekas nešaudo, kankiniais jie nesiveržia tapti.

Be abejonės, daryti gera mylimam žmogui yra vienas nuostabiausių jausmų pasaulyje. Ir laiką leisti vien su jo, bent jau pačioje pradžioje, išties norisi. Tačiau didžiulis skirtumas tarp sveiko noro padaryti antrajai pusei kažką malonaus ir situacijų kaip iš Jurgos Ivanauskaitės novelės, kai, visą savo meilę sukrovus ant jo altoriaus, kitiems (ir sau) – nebelieka. Toji riba slidi, ypač kai jausmai ryškesni už naujametinius saliutus. Bet peržengus ją rizika nugarmėti velniop kartu su visais santykiais didžiulė.

Kai be perstojo žiūri vien į tą kitą žmogų, tik ir laukdamas naujos užgaidos ar dėmesio krislo, nustoji spinduliuoti savąją šviesą. Ir tampi tiesiog atšvaitu, retransliuojančiu svetimas spalvas. Pasineri į kitą tiek, jog pradedi jame skandinti savo asmenybę. O taip ir prarandama savastis. Ta, už kurią, greičiausiai, tave ir pamilo. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui ir tam savajam altoriui tampi nebeįdomi. Nes neįdomi jau seniai pasidarei pati sau. Žmogus gyvas priekaištas, pajuodusiais paakiais ir pats ant savęs užbraukęs kryželį, niekam gerų emocijų nesukelia. Tuomet belieka tampyti už atlapų drauges ir psichoterapeutus desperatiškai aimanuojant "o aš juk šitiek jam paaukojau!" Dargi tikint, kad galėjai, turėjai, privalėjai padaryti dėl jo dar daugiau. Betgi ne.

Kiek gyvenime teko kalbėtis su vyrais apie jų gyvenimo femme fatale, mylimas ir sapnuojamas ištisais dešimtmečiais, visas vienijo bendras bruožas. Visos jos buvo unikalios. Visos degė meile. Ne vien artimam vyrui, o visų pirma egzistencijai ir sau pačioms. Ir nesimainė kaip lakmuso popierėlis iš baimės prarasti jo prielankumą. Nes kad ir kas būtų ar nebūtų greta, jos visuomet turės pačios save – meilę, kuri neišvengiamai tęsis visą gyvenimą.