Grąžinti skolas

Tikriausiai numanote, kas darosi prekybos centruose, likus kelioms dienoms iki Kristaus gimtadienio. Po vienų ekstremalių metų, kai visiems pažįstamiems dovanas supirkti teko gruodžio 23-iąją, šią patirtį kartoti vengiu. Besiblaškant akropoliuose tarp paklaikusių ir persiutusių "palaukime iki paskutinės akimirkos" filosofijos sekėjų, apima nerimas, kad arba tuoj gausi veidan nuo žmogaus, griebusio už to paties, paskutinio, vonios rinkinio, arba kam nors užvažiuosi pats. Žodžiu, dabar dar lapkritį pasirūpinu dovanėlėmis ir beveik viską užsisakau internetu.

Bet tuo prieškalėdinė psichozė toli gražu nesibaigia. Daugumoje darboviečių būtent šiuo metu kavos sąnaudos išauga iki maksimumo, kaista telefonų rageliai, o sąskaitos tuštėja – nes juk tikras įžeidimas kolegei Danguolei neįteikti dar vieno puodelio, žvakės ar kalendoriaus. Visus darbus, atrodo, privalu padaryti būtent iki krikščioniškosios šventės, nes po jos jau viskas – tvanas, pasaulio pabaiga ir atjungtas internetas. Jau nekalbu apie tai, kokiomis apsukomis gruodžio gale "varo" dirbantieji grožio srityje – nes juk visoms eglutę puošti būtina idealiu manikiūru ir ševeliūra. Sukantis visame šiame šaršale taip ir norisi grįžti į vaikystę. Tada pakakdavo tėvų raštelio ir turėdavai magišką bilietą, leidžiantį pasilikti lovoje ir išvengti atsakomybių.

Mėgautis nuoširdžiais pokalbiais prie stalo galima ir tada, kai ant jo nesipuikuoja penkiais skirtingais būdais nuo šeštos ryto gaminta silkė.

Visiems žinomus dalykus, kuriuos dabar pasakoju, rašau tikrai ne iš noro pazirzti. Įdomu, kiek yra suprantančių, kad daugelis šių prieškalėdinių veiklų mums ne padeda grąžinti skolas, o dar giliau į jas klampina. Nes skola – tai ne tik neatiduoti dešimt eurų už kino bilietus ir spragėsius draugei. Tai neišmiegota naktis, nes reikia užbaigti ataskaitą. Tai amžini pažadai draugams "man ši savaitė baisiai užimta, bet po jos būtinai reikia pasimatyti", kol kvietimų susitikti imi sulaukti vis rečiau. Tai nepaskambinimas tėvams ar seneliams, nes gi yra svarbesnių reikalų. Tai ėjimas su mylimuoju miegoti piktiems ir atsukti vienas kitam nugaras, nes nėra dabar laiko spręsti nesusikalbėjimų. Tai manymas, kad jau tuoj turėsi galimybę kompensuoti savo fizinį ar bent dvasinį nebuvimą brangiausiems žmonėms. Juk tuoj Kalėdos.

O po jų skolinimosi ratas, kai kreditan imamas laikas, kai eikvojami santykių ir dvasinės ramybės resursai – savi ir svetimi – užsisuka vėl. Nes kaip užbaigsi metus, taip ir kitus pradėsi, pamenate? Ir čia labai naudinga prisiminti susitaikyti, nes nuo to viskas ir prasideda. Pirmiausia, susitaikyti su savimi pačiu. Kai trumpam nurimsti ir kiekvieną budrumo akimirką nesistengi kardinaliai pakeisti status quo, jis dažnai ima nešti laimę. Suvoki, kad mylėti tiek kitus, tiek save galima ir su mažais trūkumais. Mėgautis nuoširdžiais pokalbiais prie stalo galima ir tada, kai ant jo nesipuikuoja penkiais skirtingais būdais nuo šeštos ryto gaminta silkė. Grožėtis Kalėdų eglute smagu net ir tada, jei jos šakos – ne tokios simetriškos kaip nuotraukose instagrame. Branginti artimuosius galima ne tik perkant brangias dovanas, o duodant vertingiausius pasaulyje dalykus – laiką ir dėmesį. Ir tada nereikia blizgančiame popieriuje įpakuoto naujo iPhone, kuris tinka visiems. Nes per amžiną lėkimą draugai dar nevirto pažįstamais, o šeima – kasmet prie bendro stalo susėdančiais svetimaisiais. Todėl žinote, kad pradžiugins ir savomis rankomis iškeptas pyragas ar nuovokiai išrinkta knyga.

Kai buvau jaunesnė, sunkiai sekėsi suprasti, kodėl per šventes įprasta linkėti ramybės. Dabar nieko geresnio palinkėti negalėčiau ir pati. Na, nebent, gyventi su kuo mažiau skolų. Ir ne tik tada, kai už lango sninga.