Gražiai prasidėjęs ruduo neišgąsdino

Spalio 4-oji yra šventojo Pranciškaus Asyžiečio vardinės, o kalendoriaus lapelyje ji įrašyta kaip Pasaulinė gyvūnų diena. Šventasis Pranciškus laikomas paukščių, o ir apskritai visos gamtos gyvasties globėju. Gyveno jis XII–XIII a. sandūroje. Legenda pasakoja gebėjus jį suprasti visų gyvūnų kalbas.  Pagal senovines tradicijas, ūkininkai šią dieną bažnyčioje pašventindavo varpelį. Tada su šeima jau sužaliavusį žiemkentėlių lauką apeidavo ratu, vis juo patilindžiuodami. Tai tam, kad rugelius negandos lenktų, kad gerai peržiemotų, gamtos stichijos ateinančią vasarą kokių bėdų neatneštų, kad šeima laimingai sulauktų šviežios duonelės… Šiame įdomiame paprotyje matome atgarsius visame pasaulyje paplitusių tikėjimų, kad varpo garsai atitolina daugelį nelaimių.

O sakmėse štai kas pasakojama apie rugį, lietuvio maitintoją. Kitados grūdais buvo apkibęs visas kotas, iki pat žemės. Labai derlus būdavęs rugys! Bet per rugiapjūtę, o pjaudavusios pjautuvais moterys, tekdavę labai žemai lankstytis. Išgirdo jas Dievas dėl to burnojant, labai supyko. Norėjo ranka visus grūdus nubraukti, tuščią stiebą rugiui palikti. Tačiau čia pribėgo šunelis ir labai gražiai prašė, kad nors jo daliai kiek tų grūdelių paliktų. Todėl dabar rugių varpos ir yra tik tokio ilgio, kiek šuo gali apžioti. Ir sakoma, kad nuo tada žmonės gyvena iš šuns dalios; būtent iš to, ką Dievas šuniui paliko. Bet šunelis nesiskundžia žmogaus skriaudžiamas. O juk dar senajame akmens amžiuje, paleolite sudarė sutartį tik dėl bendros medžioklės. Žmogus jį žiauriai apgavo: laiko pririštą prie grandinės, paliepęs saugoti  šeimininko  namų  turtą,  ir  tik  retsykiais  į  medžioklę  pasikviečia.

Kadangi šunelis išgelbėjo žmogui rugį, tai jam šeimininkė, kaskart kepdama duoną, iš tešlos likučių sulipdo pagranduką. Ištrauktą iš krosnies karščio, kiek praaušusį perlaužia pusiau. Atgnybia tris kąsnelius ir užmeta ant krosnies. Tai kitados buvo auka ugnies ir duonos dievaitei Gabijai, o kas liko – šuneliui.

„Lietuvių kalbos žodyne” žodžiui šuo paskirta 17 talpių  puslapių ir dar 23 puslapiai – žodžio vediniams. Ten aibė vaizdingų bei žaismingų patarlių, priežodžių, frazeologizmų. Tarkime tokių: „Devyni svotai ėdė, ėdė, devyniems šunims liko, liko”; „Kaip gyveni? – Kaip šuo šuliny: nė išlipti, nė nuskęsti”; „Ar ilgam šuniui dešra po kaklu?”; „Kas šunį spiria, tam šunvotės kyla”; „Še tau, šunie, Devintinės”; „Jau mane šuns dainos ima” (reiškia, žiovulys užpuolė). O pats daiktavardis – bene trumpiausias lietuvių kalboje. Beje, ir vienas seniausių; apie tai byloja labai panašūs gyvūno įvardijimai kitose indoeuropietiškos kilties tautose. Štai senovės indai jį vadino šva, armėnai – šun. Todėl ir manoma, kad šuo atkeliavo su baltais iš jų tolimos protėvynės, o žodis šuo – iš prokalbės.

Mūsų etninėje kultūroje, kuri suformavo ir elgesio normas su viskuo, kas supa žmogų, kiekvienam gyvam padarui pakakdavo dėmesio ir švelnumo. O ypač šuniui, kaip artimiausiam draugui ir ištikimiausiam pagalbininkui.