Geopolitinio žarnyno vingiai

Gyvenimu vadinamo žaidimo taisykles į naują lygį perkeliančių momentų jis paprasčiausiai nepastebi arba, vangiai suvokdamas jų svarbą, greitai užmiršta.

Kadaise žmonės itin sureikšmino vadinamąjį Arabų pavasarį, "WikiLeaks" nutekintus duomenis ir "Okupuok Volstrytą" (Occupy Wall Street) piketus. Vėliau itin daug buvo tikimasi iš Donaldo Johno Trumpo (1946), kurį JAV politinė sistema prarijo, suvirškino ir išstūmė pro kitą galą, bei išstojimą iš ES skelbiančio britų referendumo.

Šiuo metu itin dideli lūkesčiai siejami su Greta Thunberg (2003), seksualinėmis mažumomis, abortų reikalaujančiomis Argentinos moterimis ir vakcinacijos bijančiais gibonais, tačiau tik nedaugelis "Facebook" ekspertų prisimena lemtingus 1956-uosius. Metus, kai geopolitiniai vėjai iš tiesų pertvarkė pasaulį.

Viskas prasidėjo 1952 m. liepos 23 d., kai maištaujantys egiptiečių karininkai nusprendė nuversti paskutinį šios valstybės monarchą, jo didenybę Viešpaties malonėje Egipto ir Sudano valdovą Faruką I (1920–1965). Manoma, kad prie monarchijos žlugimo itin prisidėjo egiptiečių jaučiamos nuoskaudos dėl pažeminimo, patirto 1948 m. kare su Izraeliu.

Kartu su senojo monarcho nuvertimu Egipto politinėje padangėje sužibo naujojo autoritarinio drakono Gamalio Abdel Nassero Husseino (1918–1970) žvaigždė, kuri spindėjo iki pat politiko mirties. Teigiama, kad naujoji valdžia pradėjo itin spartų Egipto modernizavimą, pasitelkdama reformas ir projektus, kuriuose arabiško nacionalizmo elementai susipynė su Rytų Europos socializmo tvaiku.

Dėl to esą gerėjo paprastų egiptiečių gyvenimo kokybė, o Vakarų Europos valstybių (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos) įtaka Egipte sumenko. 1955 m. Egiptas užmezgė ginklų prekybos ir mainų ryšius su Sovietų Sąjunga bei Čekoslovakija. 1956 m. sausio 1 d. Sudanas taikiai atsiskyrė nuo Egipto ir tapo nepriklausoma savarankiška valstybe.

1956 m. vasario 25 d. XX Komunistų partijos suvažiavime kilmingos baudžiauninkų giminės palikuonis, SSRS lyderis Nikita Sergejevičius Chruščiovas (1894–1971), šokiravo susirinkusius delegatus, atskleisdamas tikrąjį Josifo Stalino (1878–1953) veidą.

Iki vasario 25 d. daugelis SSRS piliečių tikėjo gyvenantys pasakų krašte, kuriame auga medaus ir duonos medžiai bei teka pieno upės. Kiekvienam partijos nariui užtekdavo nusimauti kelnes, pritūpti ir jam pro kitą galą imdavo byrėti auksiniai rubliai. Visi šie stebuklai vykę vien Josifo dėka. Dabar komunistai sužinojo, kad jų valstybėje siautė partijos valymai, parodomieji teismai, masinės deportacijos ir neteisėtos egzekucijos, o pats Josifas buvo brutalios didybės manijos apsėstas paranoikas.

Nikita vis kalbėjo ir kalbėjo, kukliai nutylėdamas savo tiesioginį dalyvavimą stalinistinės epochos nusikaltimuose ir aistringą lindimą Josifo išangėn, o klausytojai tik aikčiojo, dejavo ir alpo. Sakoma, kad kai kurie vėliau net nusižudė. Tarsi to būtų negana, Nikita iškėlė teoriją, kad pats Vladimiras Iljičius (1870–1924) kadaise prieš pat savo mirtį suvokęs despotišką Josifo prigimtį ir įspėjęs partijos bičiulius, bet niekas jo tada neklausė.

Greitai slaptoji Nikitos kalba tapo pačia opiausia tema abiejose geležinės uždangos pusėse. Visi apie ją kalbėjo, nors niekas nebuvo nei matęs, nei skaitęs. Galiausiai 1956 m. birželį "slaptą" Nikitos pranešimą išleido "The New York Times". Egzistuoja kelios versijos, aiškinančios pranešimo kelią nuo XX suvažiavimo tribūnos iki "The New York Times" redakcijos.

Viena versija teigia, kad leidinys kalbos kopiją gavo iš CŽV, o šie – iš Izraelio tarnybos "Mossad". Tikima, kad pats Davidas Ben-Gurionas (1886–1973) perskaitė Nikitos kalbą ir pareiškė savąją nuomonę. Anot liežuvautojų, Izraelio ministras pirmininkas tvirtinęs, kad tai – istorinės svarbos artefaktas, beveik įrodantis, kad Rusija ateityje gali tapti demokratiška valstybe.

1956 m. liepos 19 d. JAV valdžia pareiškė neteiksianti finansinės paramos Egipto Asuano užtvankos statybos projektui. Po septynių dienų G.A.Nasseras paskelbė apie Viduržemio ir Raudonąją jūras jungiančio, britų ir prancūzų akcininkų tebevaldyto Sueco kanalo nacionalizaciją.

To paties mėnesio 28-ąją Didžiosios Britanijos vyriausybė, vadovaujama Roberto Anthony Edeno (1897–1977), įšaldė britų bankuose laikomą Egipto turtą. Kol komunistinę Rytų Europą tebedrebino Vengrijos sukilimas, įtaką Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose išsaugoti siekę britai ir prancūzai Sueco kanalo kontrolę nusprendė atgauti jėga.

Savo pusėn jie sugebėjo patraukti ir jauną, bet jau stiprią, kaimynų musulmonų neapykantą užsitraukti spėjusią žydų valstybę. 1956 m. spalio 29 d. Izraelio pajėgos įsiveržė į Egiptą per Sinajaus pusiasalį. Lapkričio 5 d. britų parašiutininkai nusileido Egipto žemėje. Prasidėjo kova.

Didieji taikdariai, demokratai ir reformatoriai sovietai švaistėsi grasinimais stoti Egipto pusėn ir net pradėti raketų atakas prieš Didžiąją Britaniją, Prancūziją bei Izraelį. Politiniuose ir diplomatiniuose kloduose nuvilnijo baimės dėl branduolinių galvučių naudojimo ir Trečiojo pasaulinio karo virpesiai, tad netgi JAV valdžia pradėjo grasinti savo sąjungininkams britams finansinėmis represijomis.

Galų gale ugnis buvo nutraukta, britai ir prancūzai pasitraukė, o lengviau atsikvėpę SSRS nomenklatūrininkai galėjo ramiai nuslopinti neramumus Vengrijoje.

Izraelio reikšmė išaugo, o daugelį dešimtmečių geopolitikoje dominavusios Prancūzija ir Didžioji Britanija buvo nustumtos į antrą planą. Politiniame teatre jas pakeitė Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga.