Europos „strateginė autonomija“ tėra iliuzija

Bet kurio paauglio tėvui ar motinai pažįstamas scenarijus, kai irzlus ir nerišlus nepriklausomybės troškimas susiduria su nuviliančiu tikrovės išbandymu. Kol suaugusieji apmoka sąskaitas ir užtikrina šeimos saugumą, jaunąją kartą sunku vertinti rimtai. Taigi, būna trankomos durys ir pratrūksta pyktis.

Europos Sąjungos „strateginės autonomijos“ troškimas – oficiali Bendrijos užsienio politikos dalis nuo 2016 metų – iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip panašus įkyrus kliuvinys. Jungtinės Valstijos suteikia Europai branduolinį skėtį. Jos apmoka žemyno saugumo sąskaitas. Joms tenka pasaulinės lyderystės ir rūpesčių dėl Kinijos bei terorizmo našta. Jos stengiasi išlaikyti Vakarų pranašumą kosmoso, dirbtinio intelekto ir kitų technologijų frontuose, nuo kurių priklausys padėtis ateinantį šimtmetį.

Tačiau Europa toli gražu neskuba mažinti šio atsilikimo ir piktai purkštauja. Ji piktinasi Trumpo administracijos politika Irano atžvilgiu ir baiminasi būti įtraukta į ekonomikos šaltąjį kartą su Kinija. Ji susirūpinusi prezidento panieka daugiašališkumui, jo švelniu požiūriu į Rusiją ir verslininkiškomis idėjomis dėl NATO.

Kai kurie europiečiai nori perimti iniciatyvą, sudaryti sutarčių su Kinija ir kitomis prekybos partnerėmis (Lotynų Amerika, Japonija), įsižeidusiomis dėl merkantilinio šūkio „Pirmiausiai – Amerika“. Jie norėtų, kad euras taptų atsargų moneta ir būtų panaikinta Europos priklausomybė nuo doleriu pagrįstos tarptautinės finansų infrastruktūros. Galbūt Europos indėlis „kietojo saugumo“ srityje yra menkas, bet ji turi didelę įtaką kitur. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu ji strategiškai suvienytų savo pajėgumus humanitarinės pagalbos, diplomatijos, finansų, prekybos ir minkštosios galios frontuose.

Tokia idėja būtų įdomi; ji tikrai paskatintų JAV administraciją iš naujo apsvarstyti savo politiką Europos atžvilgiu – tik galbūt kitaip negu norėtų europiečiai.

Kaip bebūtų, dabar ir prognozuojamoje ateityje šis klausimas yra vien teorinis. Praktiškai didėja tik nesugebėjimas veikti, o ne savarankiškumas. „Brexit“ yra dėmesį atitraukiantis trikdis. Prancūzijos ir Vokietijos ašis, į kurią vos prieš metus daugelis dėjo daug vilčių, sueižėjo. Antrojo plano šalys, pavyzdžiui, Italija (valdoma ekscentriškų populistų) ir Ispanija (su silpna mažumos vyriausybe), Švedija (apskritai be jokios vyriausybės) ir Lenkija (pati save nustūmusi į paraštes) jokiu būdu nepajėgios prisiimti dalį šios naštos. Europos institucijų lygiu nieko neįvyks, kol nusės dulkės po Europos Parlamento rinkimų, tai yra, galbūt iki ateinančių metų galo.

Rezultatas yra susitelkimas į vidines problemas ir neveiksnumas, atveriantis duris Rusijos ir – vis plačiau – Kinijos įtakai. Ši padėtis nuvilia visus, įskaitant Jungtines Valstijas, daug metų raginusias Europą labiau prisidėti. Tačiau vietoje rimto indėlio į pasaulinį saugumą Europa tesiūlo tuščias kalbas apie autonomiją, kurios puikus pavyzdys yra postringavimai apie „Europos armiją“ – karybos požiūriu beprasmę idėją, grasinančią susilpninti NATO tokiu metu, kai Aljansas turi daryti daugiau, o ne mažiau.

Tvyrant šiai niūriai atmosferai lengva pasiduoti nevilčiai. Vis dėlto verta atminti, kad Vakarai atsilaikė per Šaltąjį karą, nors tuomet jų padėtis buvo blogesnė negu dabar. SSRS buvo rimta strateginė priešininkė, valdžiusi pusę Europos ir turėjusi galimybę nukreipti savo galią į bet kurį mūsų planetos tašką. Rusija yra nemalonumas, bet ne grėsmė. Sėkmę ji dažniausiai pasiekia blefuodama, o ne savo raumenimis.

Transatlantinė nesantarvė taip pat nėra jokia naujiena. Europa vengė įsitraukti į JAV vadovaujamą šaltąjį karą Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Prancūzija 1966 metais pasitraukė iš NATO vadovavimo struktūros ir į ją sugrįžo tik 2009-aisiais.

Miglotos, savo silpnybėms pataikaujančios kalbos apie „autonomiją“ – strateginę arba kokią nors kitą – mažai ko vertos, kai migracija, klimato pokyčiai, humanitarinės katastrofos ir technologijų raida nuolat primena europiečiams apie konkurencingą, pavojingą ir glaudžiais ryšiais persipynusį išorinį pasaulį. Patinka tai mums ar ne, šios grėsmės reikalauja sanglaudos, ryžto ir stipraus transatlantinio aljanso.


Šiame straipsnyje: ESautonomijaRusija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Įdomus požiūris

Įdomus požiūris   portretas
Nepakankamai įvertinamas ES savarankiškumas. Kitas dalykas, kad ES savarankiškumas priklauso nuo to, kiek to savarankiškumo deleguoja ją sudarančios valstybės. Bendras ES sudarančių valstybių sutarimas visais klausimasis apsprendžia visos ES savarankiškumą ir gebėjimą priimti sprendimus.

Mykolas

Mykolas portretas
Europos troškimai tėra impotento stenėjimai. Niekas ES neleis reikštis savarankiškai. Vokietija iki šiol yra okupuota JAV karinių pajėgų, kurios nebuvo šalies palikusios nuo pat 1945 -ųjų metų.Tai "agresorė, kruvinoji" Rusija be jokio atlygio ir sąlygų į plynus laukus išvedė kariuomenę iš Vokietijos( o dabar turi NATO prie savo sienų) JAV tokių dalykų sau negali leisti, ir ES savarankiškumas jai nereikalingas . Tam ir egzistuoja NATO, - kuri neleis ES veikti savo interesų plotmėje , bet JAV nenaudai.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip nepermokėti už šventes?
    Kaip nepermokėti už šventes?

    Dažnas gyventojas prieš žiemos šventes duoda sau pažadą neišlaidauti ir laikytis biudžeto, tačiau po švenčių suskaičiavus visas išlaidas neretai paaiškėja, kad išleista buvo daugiau nei turėta lė&sca...

  • Mums per brangūs populistiniai politiniai karai
    Mums per brangūs populistiniai politiniai karai

    Dauguma iš mūsų žino, kad makrolygmeniu karas yra agresyvios ekonominės (valstybės ar valstybių sąjungos) politikos tąsa. Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas. ...

    7
  • Tik verslas, nieko asmeniša
    Tik verslas, nieko asmeniša

    Prieš bemaž dešimtmetį sukeldama malonų triukšmą į Lietuvą atėjusi finansinių paslaugų kompanija "Barclays" lygiai taip pat demonstratyviai išeina. Nors apie ketinimus palikti Lietuvą užsiminta gerokai anksčiau...

  • Adventinės premjero godos
    Adventinės premjero godos

    Premjerui nelaiko nervai. Visai galimas dalykas, kad konservatoriai su kitais nedraugais, galbūt net pasitelkę Kremliaus nekrikštus, kelia sumaištį valstybėje: pasamdė maištininkus, kurie niekaip neapleidžia J.Petrauskienės minister...

    2
  • Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?
    Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?

    „Brexit“ svarbus ne vien britams, bet ir šalims, juntančioms Rusijos ir Kinijos spaudimą, stelbiamoms didelės, bet prastai valdomos Vokietijos arba pernelyg apleistoms Jungtinių Valstijų – ypač regione tarp Baltijos ir Juodosios ...

    1
  • Iš kur tie milijonai?
    Iš kur tie milijonai?

    Švietimo krizė atskleidė ne tik tai, kad Lietuvos mokymosi sistemos pokyčiai visiškai neparengti. Ji numetė šydą nuo mūsų valdžios sukto veido. Teisi Jos Ekscelencija sakydama, kad ši Sauliaus Skvernelio Vyriausybė aroganti...

    3
  • Kiek „Brexit“ gali kainuoti Lietuvai?
    Kiek „Brexit“ gali kainuoti Lietuvai?

    Migla dėl Jungtinės Karalystės ateities santykių su Europos Sąjunga kol kas nesisklaido. Panašu, kad Theresos May vyriausybė visiškai baigia prarasti situacijos kontrolę. Politikos ekspertų vertinimu, jos pasiektas susitarimas prakti&scar...

    1
  • Mokesčiai interneto milžinams apgintų faktus nuo išgalvotų naujienų
    Mokesčiai interneto milžinams apgintų faktus nuo išgalvotų naujienų

    Vos prieš du mėnesius, rugsėjo 12-ąją, Europos Parlamentas per balsavimą tvirtai palaikė pasiūlytą direktyvą, suteikusią spaudai ir naujienų agentūroms viltį, kad interneto milžinai galiausiai ims joms mokėti pinigus. Daugybę metų inter...

  • Apie šventinę psichozę
    Apie šventinę psichozę

    Dovanojimas ir dovanų laukimas mums visiems pažįstamas ir geidžiamas. Tačiau turbūt kiekvienas labai skirtingai regime šį veiksmą, kuris yra aktualus žmonijai nuo seniausių laikų. Praėjo nemažai laiko, kai žmonės vienas kitam dovanojo gyv...

    1
  • Šalies bėda – institucinė demencija
    Šalies bėda – institucinė demencija

    Premjeras jau bijo anarchijos ir įtaria, kad protesto pozą išlaužę konservatoriai nori destabilizuoti šalį. ...

    13
Daugiau straipsnių