Europos „strateginė autonomija“ tėra iliuzija

Bet kurio paauglio tėvui ar motinai pažįstamas scenarijus, kai irzlus ir nerišlus nepriklausomybės troškimas susiduria su nuviliančiu tikrovės išbandymu. Kol suaugusieji apmoka sąskaitas ir užtikrina šeimos saugumą, jaunąją kartą sunku vertinti rimtai. Taigi, būna trankomos durys ir pratrūksta pyktis.

Europos Sąjungos „strateginės autonomijos“ troškimas – oficiali Bendrijos užsienio politikos dalis nuo 2016 metų – iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip panašus įkyrus kliuvinys. Jungtinės Valstijos suteikia Europai branduolinį skėtį. Jos apmoka žemyno saugumo sąskaitas. Joms tenka pasaulinės lyderystės ir rūpesčių dėl Kinijos bei terorizmo našta. Jos stengiasi išlaikyti Vakarų pranašumą kosmoso, dirbtinio intelekto ir kitų technologijų frontuose, nuo kurių priklausys padėtis ateinantį šimtmetį.

Tačiau Europa toli gražu neskuba mažinti šio atsilikimo ir piktai purkštauja. Ji piktinasi Trumpo administracijos politika Irano atžvilgiu ir baiminasi būti įtraukta į ekonomikos šaltąjį kartą su Kinija. Ji susirūpinusi prezidento panieka daugiašališkumui, jo švelniu požiūriu į Rusiją ir verslininkiškomis idėjomis dėl NATO.

Kai kurie europiečiai nori perimti iniciatyvą, sudaryti sutarčių su Kinija ir kitomis prekybos partnerėmis (Lotynų Amerika, Japonija), įsižeidusiomis dėl merkantilinio šūkio „Pirmiausiai – Amerika“. Jie norėtų, kad euras taptų atsargų moneta ir būtų panaikinta Europos priklausomybė nuo doleriu pagrįstos tarptautinės finansų infrastruktūros. Galbūt Europos indėlis „kietojo saugumo“ srityje yra menkas, bet ji turi didelę įtaką kitur. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu ji strategiškai suvienytų savo pajėgumus humanitarinės pagalbos, diplomatijos, finansų, prekybos ir minkštosios galios frontuose.

Tokia idėja būtų įdomi; ji tikrai paskatintų JAV administraciją iš naujo apsvarstyti savo politiką Europos atžvilgiu – tik galbūt kitaip negu norėtų europiečiai.

Kaip bebūtų, dabar ir prognozuojamoje ateityje šis klausimas yra vien teorinis. Praktiškai didėja tik nesugebėjimas veikti, o ne savarankiškumas. „Brexit“ yra dėmesį atitraukiantis trikdis. Prancūzijos ir Vokietijos ašis, į kurią vos prieš metus daugelis dėjo daug vilčių, sueižėjo. Antrojo plano šalys, pavyzdžiui, Italija (valdoma ekscentriškų populistų) ir Ispanija (su silpna mažumos vyriausybe), Švedija (apskritai be jokios vyriausybės) ir Lenkija (pati save nustūmusi į paraštes) jokiu būdu nepajėgios prisiimti dalį šios naštos. Europos institucijų lygiu nieko neįvyks, kol nusės dulkės po Europos Parlamento rinkimų, tai yra, galbūt iki ateinančių metų galo.

Rezultatas yra susitelkimas į vidines problemas ir neveiksnumas, atveriantis duris Rusijos ir – vis plačiau – Kinijos įtakai. Ši padėtis nuvilia visus, įskaitant Jungtines Valstijas, daug metų raginusias Europą labiau prisidėti. Tačiau vietoje rimto indėlio į pasaulinį saugumą Europa tesiūlo tuščias kalbas apie autonomiją, kurios puikus pavyzdys yra postringavimai apie „Europos armiją“ – karybos požiūriu beprasmę idėją, grasinančią susilpninti NATO tokiu metu, kai Aljansas turi daryti daugiau, o ne mažiau.

Tvyrant šiai niūriai atmosferai lengva pasiduoti nevilčiai. Vis dėlto verta atminti, kad Vakarai atsilaikė per Šaltąjį karą, nors tuomet jų padėtis buvo blogesnė negu dabar. SSRS buvo rimta strateginė priešininkė, valdžiusi pusę Europos ir turėjusi galimybę nukreipti savo galią į bet kurį mūsų planetos tašką. Rusija yra nemalonumas, bet ne grėsmė. Sėkmę ji dažniausiai pasiekia blefuodama, o ne savo raumenimis.

Transatlantinė nesantarvė taip pat nėra jokia naujiena. Europa vengė įsitraukti į JAV vadovaujamą šaltąjį karą Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Prancūzija 1966 metais pasitraukė iš NATO vadovavimo struktūros ir į ją sugrįžo tik 2009-aisiais.

Miglotos, savo silpnybėms pataikaujančios kalbos apie „autonomiją“ – strateginę arba kokią nors kitą – mažai ko vertos, kai migracija, klimato pokyčiai, humanitarinės katastrofos ir technologijų raida nuolat primena europiečiams apie konkurencingą, pavojingą ir glaudžiais ryšiais persipynusį išorinį pasaulį. Patinka tai mums ar ne, šios grėsmės reikalauja sanglaudos, ryžto ir stipraus transatlantinio aljanso.


Šiame straipsnyje: ESautonomijaRusija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Įdomus požiūris

Įdomus požiūris   portretas
Nepakankamai įvertinamas ES savarankiškumas. Kitas dalykas, kad ES savarankiškumas priklauso nuo to, kiek to savarankiškumo deleguoja ją sudarančios valstybės. Bendras ES sudarančių valstybių sutarimas visais klausimasis apsprendžia visos ES savarankiškumą ir gebėjimą priimti sprendimus.

Mykolas

Mykolas portretas
Europos troškimai tėra impotento stenėjimai. Niekas ES neleis reikštis savarankiškai. Vokietija iki šiol yra okupuota JAV karinių pajėgų, kurios nebuvo šalies palikusios nuo pat 1945 -ųjų metų.Tai "agresorė, kruvinoji" Rusija be jokio atlygio ir sąlygų į plynus laukus išvedė kariuomenę iš Vokietijos( o dabar turi NATO prie savo sienų) JAV tokių dalykų sau negali leisti, ir ES savarankiškumas jai nereikalingas . Tam ir egzistuoja NATO, - kuri neleis ES veikti savo interesų plotmėje , bet JAV nenaudai.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Laisvės ir tolerancijos kelyje
    Laisvės ir tolerancijos kelyje

    Ligai ir mirčiai išplėšus iš mūsų gretų artimą draugą ir bendražygį Freddy Opsomerį (1955–2019) reikia paskubėti kažką svarbaus liudyti mūsų – Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" istorijai. Gimtojo...

  • Apie laimę
    Apie laimę

    Kai kas šiandien švenčia Laimės dieną. Idiliškas vaizdelis: tėvai laimingi su vaikais, vaikai – su tėvais. Deja, neretai, tos laimės pritrūkus, tėvai atsiduria senelių namuose, šiais laikais dažnai vadinamais &scaron...

    2
  • Atsakomybė už pokyčius
    Atsakomybė už pokyčius

    Tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo pranešimas, jog Klaipėdoje prieš mero rinkimų antrąjį turą vienos uostamiesčio mokyklos vadovas ir rinkimų komisijos pirmininkas ragino balsuoti už vieną kandidatų. ...

    1
  • Rinkimų koziriai – širdys?
    Rinkimų koziriai – širdys?

    Kauniečiai – laimės kūdikiai, savo merą išsirinko vienu ypu, be jokių antrųjų pasispardymų. Ir ne tik jie. Iš viso 19 savivaldybių gyventojai pasirinko savo artimiausią aukščiausiąjį vadovą pirmuoju bandymu. O št...

    1
  • Pagrindinis klausimas, padedantis apsispręsti dėl pensijų kaupimo
    Pagrindinis klausimas, padedantis apsispręsti dėl pensijų kaupimo

    Šiais metais reformuojama II pakopos pensijų kaupimo sistema paskatino gyventojus iš naujo imti domėtis savo senatvės pajamomis. Pagrindiniai gyventojams rūpintys klausimai yra susiję su kaupiamų lėšų saugumu ir sukauptų lė&scaro...

    3
  • Geopolitinių iliuzijų seansai
    Geopolitinių iliuzijų seansai

    Pergalingai baigėsi vieni rinkimai, tuoj griaudės kiti, kurie, kaip jau dabar matyti, bus gerokai triukšmingesni už pirmuosius. ...

    7
  • Be konkurentų
    Be konkurentų

    Kadangi Kaunas yra Kaunas, antro merų rinkimo turo nebus. Mylmeras gali ramiai žengti į savo įprastą kabinetą, koja atidarydamas duris. ...

    53
  • Nauji imperatoriaus drabužiai
    Nauji imperatoriaus drabužiai

    Okinavos saloje 1945 m. balandžio 1 – birželio 22 d. vykusių kautynių nuožmumas sukrėtė JAV valdžią, armiją bei naująjį JAV prezidentą Harry S.Trumaną (1884–1972). Pastarasis, mirus Franklinui Delano Rooseveltui (1882–1945), 194...

    11
  • Jautrumo genas
    Jautrumo genas

    Ar jums teko lankytis Mokesčių inspekcijoje? Žinoma, be svarbių reikalų ten nevaikštoma, tačiau rekomenduočiau – puiki galimybė pasitikrinti savo, kaip piliečio, vertę. Štai aš po vizito ten pasijutau absoliutus nulis. O ka...

    1
  • Gyventi ir leisti gyventi
    Gyventi ir leisti gyventi

    Džiaugiuosi už šiuolaikinius vaikus. Atmetus tokius baubus kaip planšetės, pakeitusios spalvinimo knygeles, ar "YouTube" – pasaką skaitančią mamą, jų vaikystėje esama ir teigiamų aspektų. Vienas jų – patyčių pr...

    13
Daugiau straipsnių