Europai sunku, bet ne beviltiška

Šįkart vėl apie Europą. Jai sunku, bet ne beviltiška.

„Pačiai keistis tam, kad būtų pakeistas pasaulis. Per visą savo istoriją Europa iš esmės neatstovavo niekam kitam kaip tik tam tikram požiūriui į save pačią ir į savo vaidmenį pasaulyje“, – rašė italas filosofas Roberto Esposito Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Ir pridūrė: „Net ir tada, kai šią perspektyvą sudrumstė visokie egoizmai ir vienokia ar kitokia valia viešpatauti, Europa niekada neatsisakė tam tikrų principų, kurie dažnai būdavo išduodami, bet niekada nebūdavo laikomi išmestinais į šiukšlių dėžę.“

„Nuo itališkojo humanizmo per prancūzų revoliuciją iki vokiškojo idealizmo Europos mąstyme visuomet slypėjo emancipacijos elementas, nurodantis į fundamentalią visų žmonių ir tautų lygybę.

Kodėl šito įpareigojimo turėtume atsisakyti kaip tik tokiu metu, kai visus žmones ir visas tautas suburia vienas likimas – ir taip daro ne tik masinio susinaikinimo instrumentais, bet ir tokiais, iš kurių gali užgimti naujos galimybės visos žmonijos labui?

Taigi čia ir vėl sugrįžtame prie pradžioje iškelto klausimo, kas tai yra europiečių tauta – ir kaip tokia tauta išvis galėtų atsirasti. Juk šiuo metu tokio daikto, kaip europiečių tauta, nėra, kaip nėra ir vienalypės tautos dabar esančių valstybių viduje.

Kiekvienoje šalyje viena su kita konkuruoja dvi tautos, kurias skiria nevienodos galimybės naudotis šansais ir ištekliais“, – rašė R. Esposito.

O mes galėtume tas dvi tautas pavadinti turčių ir skurdžių tautomis. Tai, žinoma, būtų didelis supaprastinimas, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje ir kitur gyvena nemažai žmonių, jų kai kur gal net ir dauguma, kurie nei aiškūs skurdžiai, nei aiškūs turčiai.

Tačiau kaip tik dėl to šios turčių ir skurdžių tautos taip aiškiai iš kitų ir išsiskiria, o R. Esposito tą norėjo pabrėžti, sakydamas, kad „būsimoji Europos tauta gali susidaryti tik iš šių dviejų tautų susitikimo arba, geriau pasakius, iš galios santykių persistūmimo tarp tų, kurių rankose yra didžioji turtų dalis, ir tų, kurie turi pasitenkinti varganais likučiais“.

„Būsimoji europiečių tautos užduotis ir būtų iš naujo kelti klausimą, kaip iš tos bėdos išsisukti, ir tada mėginti šią fantaziją paversti tikrove“, – teigė italų filosofas.

Nuo savęs pridurčiau, kad jis šiek tiek sutirština spalvas, sakydamas, kad kiekvienoje Europos šalyje susiduria dvi – labai daug turinčiųjų ir beveik nieko neturinčiųjų – tautos. Taip nėra Vokietijoje ir daugumoje šiaurės valstybių.

O taip nėra dėl to, kad ten neblogai veikia sąžiningų nuosaikių kairiųjų ir nuosaikių dešiniųjų valdžios, jokių radikalių kombinacijų ar posūkių nereikia.

Europos Sąjungos padėtį iš esmės aptarė ir Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“. Jo žodžiais, „kyla klausimas, ar Europos Sąjunga kaip gražių laikų ir gerų orų projektas dar gali daugelio savo krizių atžvilgiu išsilaikyti. Viltys dabar sudėtos į Angelą Merkel ir Emmanuelį Macroną“.

„Tik vokiečių ir prancūzų tandemas būtų pajėgus apginti Europos Sąjungos vieningumą prieš jos kadaise buvusių geriausių draugų reikalavimus. Net ir reformuojant prieglobsčio politiką būtų pagaliau galima tikėtis rezultatų. Su tinkamais atsakymais būtų galima atimti vėją ir iš Italijos populistų vyriausybės burių“, – rašė Šveicarijos laikraštis.

Apie tą naują vyriausybę Romoje Strasbūro dienraštis „Dernieres nouvelles d‘Alsace“ prabilo taip: „Nuo praėjusio savaitgalio Italija yra dešiniųjų ekstremistų bandymų laboratorija. Tokiose šalyse kaip Austrija, Vengrija, Lenkija ir Nyderlandai jiems jau pavyko pralaužti tas garsiąsias „stiklines lubas“, kurios dar neseniai buvo nepajudinamos.“

„Tai, kas per ateinančius kelis mėnesius dėsis Italijoje, leis nujausti tai, kas gali įvykti visur. Tereikia įsiklausyti į Lygos vado Matteo Salvini kalbas“, – rašė Elzaso laikraštis.

Net ir Romos dienraštis „Repubblica“ smarkiai sukritikavo naująjį Italijos vidaus reikalų ministrą: „M. Salvini ne populistas, jis baisesnis: tai – antieuropietis. Jis nemėgsta euro, jis nori lauk iš bendrų pinigų – tam, kad prisijungtų prie Višegrado šalių. Jei tai būtų įmanoma, jis net išstotų iš Europos Sąjungos.“

„O jo nusistatymas prieš migrantus – gerai žinomas. Europą reikia sandariai uždaryti bėgliams, bet jei taip neišeis, tai geriau jau lauk iš Europos Sąjungos. Toks yra Matteo Savini“, – rašė Romos dienraštis.

Pasak kito Italijos dienraščio „Corriere della Sera“, „daugelyje Europos Sąjungos sostinių su įdomumu žiūrima į vyriausybės susitarimą tarp „Penkių žvaigždužių“ ir „Lygos“ dėl migrantų ir bėglių. Visoje šiaurinėje Europoje atviromis ausimis priimama mintis, kad naujoji Italijos valdžia reikalauja „pagreitintų priemonių“.

„O tai išties teisinga, kad iš Sirijos atvykusios moters su vaikais prieglobsčio prašymas būtų apsvarstomas greičiau nei sveiko jauno vyro iš tokios taikingos šalies kaip Gambija. Šiandien tokių skirtumų nepaisoma.

Šitokios idėjos Europai neprieštarauja, ir nėra joks atsitiktinumas, kad Angela Merkel tik dabar pripažįsta, jog Italija pabėgėlių klausimu buvo palikta viena“, – teigė laikraštis, išeinantis ir Milane, ir Romoje.


Šiame straipsnyje: EuropaEuropos politika

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Stipk Jevrokolchoze.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
  • Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?
    Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?

    Dietologai ir mitybos ekspertai dėl to, ko gero, nė kiek nesidžiaugia. Ne itin tai džiugina ir cukrinių runkelių augintojus bei baltojo cukraus gamintojus. Tačiau faktas lieka faktu: tokio pigaus baltojo cukraus, koks jis buvo šių metų vasaros ...

  • Nykštukiniai milžinai
    Nykštukiniai milžinai

    Lietuviai, gavę valdžios titulų, nuo neatmenamų laikų geresni už kitus. Nuo tada, kai išsivystė plikbajorio sindromas. Nuogi, basi, bet prieš apsirengusį nosis užrietę. Ir jokios negandos nepadeda pasveikti, nusileisti ant žemės. ...

    1
  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    15
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
  • Mistinių Adolfo ūsų paieškos
    Mistinių Adolfo ūsų paieškos

    1942-ųjų ruduo. Ašies valstybių pajėgos, vedamos Erwino Rommelio (1891–1944), pavojingai priartėja prie Sueco kanalo. Tai – vienas iš keleto momentų, kai sprendžiamas ne tik Antrojo pasaulinio (1939–1945) karo baigties kl...

    10
Daugiau straipsnių