Edukacinis kičas

Pastarųjų dienų Lietuvos realijos, kaip ir būdinga liepos bei rugpjūčio mėnesiais, skamba nuo žinių apie surinktus egzaminų šimtukus, universitetinės specialybės tituluojamos populiariosiomis arba klesti mirštančiųjų vardai. Nenuostabu, kad besimaudydami kiekybių jūroje, diskutuojame skaičiukų lygmeniu – kiek įstojo, kiek neįstojo, kiek studijų programų nesulaukė nė vieno studento, kiek sulaukė nepakankamai ir pan. Bet aukštojo mokslo devalvacijos klausimas taip ir lieka atviras lauko diskusijoms. Mokslo šventovės visada prisidengia nenuginčijamu krepšelių klausimu, demografijos kreivė nenumaldomai krinta žemyn ir rezultatas vis dar lieka tas pats – aukštojo mokslo kartelė tampa tolygi gražiam apvaliam nuliui. Žinoma, čia vertėtų pradėti gvildenti įvairius politinius aspektus, diskutuoti apie švietimo ministerijos poziciją ir daugelį kitų aspektų, kurie vis nuskamba padangėje, tačiau, taip ir neįgavę pagreičio, būna užliūliuoti dar vienų artėjančių stojamųjų metų. Kai it kokiame kompiuteriniame žaidime reikia skubėti rinkti aukso monetas – nėra kada užsiimti radikaliais pokyčiais.

Vis dėlto jei jau abejojame aukštojo mokslo sistema, galime ją šiek tiek primiršti ir prabilti kitais skambiais terminais. Kažkur tarp aukštojo mokslo ir dabartinės (tariamai) kūrybinės visuomenės, švysčioja skambūs priežodžiai apie mokymąsį visą gyvenimą ir, žinoma, edukaciją. Čia nederėtų paslysti – mokytis visada yra vienareikšmiškai naudinga. Bet vėlgi, šįkart prabylame ne apie kokybės, bet apie neblėstantį kiekybės klausimą. Pastaruoju metu edukacinėmis programomis tiesiog lyja mūsų žydroje padangėje. Kiekvienas – net ir mirštantis – muziejus Lietuvoje turės bent vieną edukacinę programą, beveik kiekvienas vykdomas projektas nepamirš, kad į edukacines veiklas reikia įtraukti visus – vaikus, jaunimą, senolius, bedarbius ar keičiančiuosius profilį, teatro mylėtojus ar jo nekenčiančiuosius – visi nusipelnė būti apšviesti edukacijos spindulių.

Tačiau jei kartkartėmis pamėginame save prifarširuoti vienokių ar kitokių vikipedijos žinių, garbiname pusdienio seminarus, kurie tariamai turėtų atsakyti į visus vienokios ar kitokios srities klausimus, tampame ne kuo kitu, kaip edukacinio kičo aukomis ir sąjungininkais. Tai yra tais pačiais pseudožinių nešėjais, kurie pasitenkina žinodami bendrai, žinodami truputį, žinodami iš visų pusių, bet niekada nešvaistydami savo laiko galbūt net nepasiteisinančiomis valandų, dienų, mėnesių ir metų vienos srities paieškomis. Nesidomima menu, nes jis pernelyg nutolęs nuo žmogaus ir patenkintas pats savimi, neskaitoma literatūra, nes tam nėra laiko, be to, ką galima rasti knygose, ko nepatiriame gyvenime.

R.Holiday ir T. Potts knygoje "Kičas! Kultūros politka ir skonis" ("Kitsch! Cultural politics and taste") išskyrė T.Kulka idėjas apie kičą: "Jį (kičą) gali rasti visur. Jis tave sveikina restoranuose, bankuose, šypsosi iš reklaminių stendų ar tavo stomatologo priimamojo sienų... Jis nėra tik ribotas kelių pavyzdžių reiškinys. Jis seniai užvaldė pasaulį." Autoriai teigia, kad kičas yra bjaurumo esperanto, o kičo vartotojai turi galių gyvenimą paversti atviruku. Nors daugelis ir pastebi bei dažnai mėgsta pašiepti kičą, tačiau – o vartojimo paradokse! – šis veša ir toliau, į savo lauką įtraukdamas vis daugiau gyvenimo sričių. Rodos, gana taikingai sutinkame savo gyvenimą paversti atviruku. Ir, jei daugelis dabar drąsiai tyčiojasi iš kilimų su gulbių ir elnių vaizdais, bet net nepastebi, jog patys dažnai skęsta gyvenimo-atviruko jūroje. Tad argi iš visų pusių supanti edukacija, kaip ir aukštojo mokslo pompastika, nėra tiktai dar vienas, galbūt labiau rafinuotas kičo proveržis į vartotojų rutiną?

O Seneka su Lucilijumi bendravo laiškais. Ilgai. Svarstydami gyvenimo, o ne šiaip kasdienių iškylančių problemėlių klausimus. Nes filsofija – tai ne tik išminties meilė, bet ir nenutrūkstamos paieškos, greit, kartais ir niekada, neatvedančios prie trokštamo rezultato. Ar tokiai edukacijai mūsų skubantys gyvenimai turėtų laiko? Tikriausiai, ne šiandien. Galbūt bendras negalavimas, kankinantis nerimas ir vis plačiau skambantis žodis "išsekimas" privers ieškoti vaistų atsigręžiant į fundamentalius dalykus. O gal ir ne. Nes gyvenimas atviruke žavi. Ypač, kai dar galima rasti manipuliuoti skambiomis ir iki koktumo banaliomis frazėmis ir jomis dailinti savo atviruko kraštus. O frazių artimiausiu metu nepritrūksime, jų papildymu pažada pasirūpinti vis labiau salstančios mokslo šaknys, akinančios neblėstančiais, tačiau tuščiais pažadais. Iš visur – restoranų, bankų, stomatologo priimamojo sienų.