E. Vareikio istorija. Ką ji pasako apie TS-LKD ir jos tikrąsias vertybes?

Egidijus Vareikis išskrido. Bet žadėjo sugrįžti. Iš šventosios Romos tikriausiai parveš Dievo žodį ir mojuos juo kaip mojavo jį apspitusiems žurnalistams Vilniaus oro uoste.

E.Vareikis išskrido, bet istorija liko. Ir ta istorija daug daugiau pasako ne apie patį E.Vareikį (ko dar buvo galima apie jį nežinoti, po vairavimo girtam ir snukiadaužio šeimoje), o apie kitus šios istorijos dalyvius. Bet prieš aptariant juos – trumpas ekskursas į istoriją.

Žinote, ką pirmiausia prisiminiau, pamatęs naujienų portaluose E.Vareikio nuotraukas? Ogi nacionalinės visuomeninės televizijos direktorių Audrių Siaurusevičių. Tokios pačios būklės, taip pat nerišliai kalbantį, tik be maldaknygės. Kaip ir E.Vareikio girtas vairavimas ar žmonos auklėjimas kumčiais, direktoriui pasirodymas skydinėje jokių pasekmių neturėjo. Garbingoji LRT Taryba šiemet balsavo, kad jis būtų paskirtas nacionalinės (įsiklausykite į šį žodį) televzijos direktoriumi.

Po to prisiminiau vieną savo buvusį kolegą. Jis irgi turėjo bėdų dėl velnio lašų, tačiau, jo garbei tenka pripažinti, į skydines, rūsius ar oro uostus nelįsdavo. Išgerdavo viską, kas būdavo aplink ir ramiai užmigdavo ant stalo. Šiokių tokių problemų kildavo, kai veiksmas vykdavo ne kontoroje, tačiau tada paglobodavo kolegos (dažniausiai, kolegės). Surasdavo kur po pušimi, egle ar prie slenksčio, pakeldavo, palydėdavo iki lovos ir net apklodavo, kad nesušaltų. Niekada bėdoje nepalikdavo – net per paskutiniuosius Seimo rinkimus, kai partijų ššabus vizitavo ir pas liberalus pasivaišino.

Ir štai čia yra prieiname prie E.Vareikio (o taip pat ir A.Siaurusevičiaus) istorijos pagrindinės pamokos.

Pamenate, kokioje skydinėje buvo pasislėpęs nacionalinės televizijos direktorius A.Siaurusevičius? Jei ne, priminsiu: viešbučio, kuriame buvo įskūręs tuomet dar valdančiosios LSDP partijos štabas. Kaip reagvo partja? Ogi niekaip. Niekas neatėjo paklausti direktoriaus, kaip anas jaučiasi, niekas neatnešė stiklinės vandens ar aspirino, kad greičiau išsiblaivytų, nekalbant jau apie tai, kad kas nors būtų paklojęs ar užklojęs. Nepaisant to, kad visą kadenciją draugavo ir G.Kirkilą į kas antrą laidą kviesdavo. Paliko ant ledo ir žiūrėjo, ar išsikapstys.

Lygiai taip pat pasielgė ir konservatoriai. Paliko E.Vareikį ant ledo. Girtą, bejėgį, tapusį pašaipos objektu ir rodomą gyvai per naujienš portalus.

Paliko nors Kembridžo auklėtinis ir šeimos vertybių gynėjas M.Adomėnas E.Vareikio tragikomedijai prasidėjus pats asmeniškai matė, kokios jis būklės. Pamatė ir išskrido į Romą. Nes juk ne jis bėdoje atsidūrė ir E.Vareikis juk ne jo šeimos narys.

O kaip reagavo moraliosios ir šeimos vertybes puoselėjantys TS-LKD partijos vadai?

I.Degutienei buvo skaudu, gėda ir gaila. J.Razma apgailestavo ir nuoširdžiai užjautė. A.Kubilius taip pat užjautė ir kaip tikras fizikas ieškojo priežastinių ryšių. Beveik rado – iškėlė versiją, kad E.Vareikis galbūt turi serga. Alkoholizmu.

Žodžiu, gailestis ir užuojauta tryško per kraštus. Tačiau kartu tryško ir pyktis, nes visi trys paminėtieji, nevyniodami į vatą, davė suprasti, jog sieks, kad E.Vareikio Seime nebeliktų. Tai gerai, nes E.Vareikis iš tiesų daro gėdą ir parlamente jo turėjo nelikti jau po pasivažinėjimo girtam.

Tačiau, kaip ir minėjau, man šioje istorijoje įdomiausias ne pats E.Vareikis. Man labiausiai įdomu, kodėl niekas iš konservatorių, pradedant M.Adomėnu, mačiusiu E.Vareikį oro uoste gyvai ir baigiant A.Kubiliumi ir I.Degutiene, kurie neabejotinai žino, kokios bėdos E.Vareikį jau seniai kamuoja, nebandė jam padėti ir išgelbėti nuo viešo žeminimo.

E.Vareikio šou Vilniaus oro uoste prasidėjo anksti rytą ir truko iki vakaro. Pirmosios žinios, nuotraukos ir video įrašai su nerišliai su Dievu ir žurnalistais bendraujančiu krikščioniu demokratu pasirodė jau 10 valandą rytą. Apie pietus jau buvo įtraukta ir policija, paskelbti oro uosto atstovų paaiškinimai.

Ką tuo metu darė A.Kubilius, I.Degutienė ir J.Razma? Tikriausiai su savo padėjėjais derino komentarų ir pranešimų spaudai tekstus. Užuot padarę labai paprastą dalyką: sėdę į automobilį ir nuvažiavę į oro uostą bei pasirūpinę, kad jų partijos kolega nebebūtų viešai žeminamas. Kad iš jo nebūtų tyčiojamasi ir juokiamasi. To reikėjo, nes E.Vareikis buvo tokios būklės, kad pats to padaryti negalėjo.

Jei A.Kubiliui ir I.Degutienei patiems važiuoti buvo per daug sunku ar gėda, galėjo pasiųsti patarėją, padėjėją ar tiesiog vairuotoją. Bet ką, kad tik apsaugotų partijos kolegą nuo gėdos. Tai būtų buvę tūkstantį kartų kolegiškiau ir žmogiškiau nei tos dirbtinės užuojautos ir gailestis, sklindantis iš jų lūpų. Po to jau buvo galima rimtai kalbėtis, aiškintis, bausti, reikalauti atsisakyti mandato. Bet pirmiausia reikėjo padėti. Juk tai būtų net krikščioniška, ar ne?

Bet tikriausiai nenorėjo teptis rankų. Kaip ir G.Kirkilas su kompanija tada 2008 metais, kai nacionalinės televizijos direktorius blaivėsi skydinėje.

Būtent todėl ši istorija vertnga ir pamokanti. Ji daug pasako apie TS-LKD, apie tos partijos narių tarpusavio santykius, jų požiūrį vienas į kitą ir tikrąsias jų vertybes.

Panašu, kad tai partija, kurioje draugų nėra. Tik užjaučiantys ir pasigailintys.

Gal taip ir turi būti?