Dvylika Vilniaus apaštalų

Prasidėjo tokia reikšminga šventinė savaitė... O kas svarbiausia šventėje? Tikriausiai neapsiriksime sakydami, kad ne tiek žvilgsnis į praeitį, kiek išsakomos viltys ateičiai.

Štai, kad ir per antradienį švenčiamas Užgavėnes. Juk tai pavasario šauktuvės! Sėdant prie šventinio stalo šeimos galva sakydavo: „Mes užsigavim, kad užsigavėtų ir visos bėdos ar nelaimės.“

O štai į trečiadienio kalendoriaus lapelį įrašytas šv. Valentinas primena, kad meilė, šis stebuklingos galios jausmas pakeis pasaulį į gerą. Juk taip pasakyta žmonijos Išganytojo lūpomis. Didžiąją lietuvių tautos šventę Vasario 16-ąją pažymėsime su viltimi, kad prieš šimtmetį atkurtoji Lietuvos valstybė ir dar po šimto metų skambės pasaulyje. O mūsų vaikai ir anūkai čia suras savo tikrąją laimę...

Pasitinkant šventę dera prisiminti ir geru žodžiu paminėti tuos mūsų tautiečius, kurie įžiebė nepriklausomybės viltį. Ir jie tai darė istorinėje Lietuvos sostinėje! XIX a. pabaigoje Vilniuje ką nors lietuviškai kalbant reta buvo išgirsti. Dauguma inteligentų, net ir laikančių save lietuviais, tarpusavyje bendraudavo lenkiškai; o valdiškoje tarnyboje ir viešai – rusiškai. Oficialioji statistika rodo, kad lietuvių tuomet Vilniuje buvę tik kiek daugiau kaip du procentai. Mykolas Biržiška, prisimindamas tuos laikus, sako, kad Vilnius, kaip tautinės kultūros centras, lietuviams buvo išnykęs ne tik faktiškai, bet ir, „kas pikčiausia, žmonių sąmonėje“. O pasak tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, tuomet į Vilnių atvykęs lietuvis „pirmučiausiai turėdavo išsinerti iš savo lietuviško kailio ir užmiršti, pražudyti tą, kas žmogui visuomet ir visur brangiausia yra – savo tėvų kalbą“. Tačiau Maironis, 1892 m. rašydamas eilėraštį „Vilnius“, jau viltingai sako: „Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų Tėvynei.“

Ilgą laiką lietuvių ir lenkų kalbos mūsų krašte buvo vartojamos skirtingų visuomenės sluoksnių, tad jos gyvavo visai nepanašiose viešojo gyvenimo plotmėse: lietuviškai buvo kalbama kaime, o dvaruose, mieste – lenkiškai. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, tokia padėtis ėmė keistis, nes lietuvių kalba tapo ir išsilavinusių žmonių bendravimo laidu. Nelengva tuomet buvo apsispręsti tiems bajorams, kurie puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintį bei kultūrines vertybes, įskaitant išlaikytą skirtingumo nuo lenkų tautos jausmą. Tad jau tada ėmė aiškėti, kad tautybę lemia kultūrinis apsisprendimas, o ne genetinė kilmė.

Kaip lietuvių tautos dvasia atbudo sostinėje? 1895 m. Jono Andriaus Domaševičiaus bute susirinkusi grupelė vyrų sutarė vienyti savo pastangas žadinant vilniečių tautinę savimonę. O to siekti reikėjo pirmučiausiai iškovojant lietuvių kalbai teises dvasiniame gyvenime: kad lietuviai turėtų Vilniuje savo atskirą bažnyčią, kad ir kitose Vilnijos bažnyčiose vyktų pamaldos lietuvių kalba. Žinia, vyrai tarėsi ir dėl to, kaip slapta remti knygnešystę, lietuviškų knygų leidybą Prūsijoje bei visokeriopą lietuvybės sklaidą kultūriniame gyvenime. Šią grupelę vilniečiai praminė „Apaštalų kuopa“, arba „Dvylikos apaštalų draugija“. O nepritariantys jų siekiams piktai šaipydamiesi pravardžiavo „litvomanais“, ar ir dar grubiau – „chlopomais“.

Pirmieji draugijos nariai – jau minėtas buto šeimininkas gydytojas J. A. Domaševičius, agronomas Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis, veterinaras Elijošius Nonevičius, bankininkas Boleslovas Stankevičius, valdininkas Valentinas Urbonas, inžinierius Jonas Bortkevičius, kunigas Juozas Ambraziejus. Prie jų netrukus prisijungė broliai Vileišiai – gydytojas Antanas, teisininkas Jonas ir inžinierius Petras. Taip pat – dvarininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, vaistininkas Kazimieras Landsbergis, gydytojas Zigmantas Fedaravičius ir kiti. Tarp jų buvo ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė, kuri kartu su keliais „apaštalais“ dar tik mokėsi kalbėti lietuviškai. Šiuos įvairių politinių pažiūrų, skirtingos socialinės padėties žmones vienijo lietuvybės idėja. „Apaštalų kuopa“ – tai ne kokia slapta organizacija, tik bičiuliškas sambūris, nes įstatų ji neturėjo, veiklos nutarimai būdavo priimami bendru visų narių sutarimu.

Pirmajam viešam savo siekių pareiškimui kuopa pasirinko labai gerą progą. 1898 m., minint Adomo Mickevičiaus gimimo šimtąsias metines, rusų valdžia leido Varšuvoje poetui pastatyti paminklą. Jo atidengimo iškilmėse „Dvylikos apaštalų“ delegatai padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o per šventinę vakarienę E. Nonevičius pasakė kalbą, kviesdamas brolius lenkus netrukdyti lietuvių tautiniam atgimimui. Tad šia akcija buvo pareikštos ir lietuvių teisės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldą.

Įteisinti lietuvių kalbą Vilniaus bažnyčiose sekėsi nelengvai. Teko išbandyti įvairią taktiką: vyskupijos valdžiai atmetus prašymą, mėginta subtiliai išgauti generalgubernatoriaus užtarimą, kreiptasi paramos į Peterburgo dvasinę akademiją, netgi rengta apeliacija Vatikanui. Vilniaus lenkų ir daugumos kunigų nuomonė nebuvo palanki „litvomanų“ pretenzijoms, o vyskupas tiesiog vengė galimo konflikto. Veiksmingiausia kovos priemonė pasirodė esantis religinių apeigų atlikinėjimas, lietuviškai giedant apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tad galiausiai 1901 m. ši pati seniausia Vilniaus šventovė ir oficialiai atiteko įkurtai lietuviškai parapijai. Pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko tų metų gruodžio 8 dieną. Nuo tada net 40 metų Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje, kur vykdavo pamaldos lietuvių kalba. Ne tik prieškariu, bet ir karo bei pokario metais ji buvo ne vien religinės, bet ir kultūrinės bei tautinės veiklos prieglobsčiu.

„Apaštalų kuopos“ nariai Vilniuje taip pat organizuodavo lietuviškus vakarus bei spektaklius. Kartais privačių pobūvių pretekstu, kartais ir su išsirūpintu policijos leidimu. Išsinuomotose salėse skambėdavo liaudies dainos, vykdavo dramos vaidinimai. 1904 m. carinei valdžiai panaikinus lietuvių spaudos draudimą, „Apaštalų kuopa“ savo lėšomis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Greit atsirado ir kitų svarbių rūpesčių – reikėjo imtis Vilniuje steigti lietuvišką mokyklą ir vaikų bendrabutį. Tad dr. Jonas Basanavičius, atvykęs į Vilnių 1905 m. rugpjūtį, čia rado jau nemenką lietuvybės įdirbį. Pratęsė tuos darbus 1907 m. įkurdamas Lietuvių mokslo draugiją. Du „apaštalai“ – D. Malinauskas ir J. Vileišis – vėliau tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Stebėtina, kaip nedidelei šviesuolių grupelei pavyko pažadinti tautos dvasios jėgas, kurių reikėjo Lietuvos valstybei atkurti. Minint Vasario 16-ąją, dera prisiminti šiuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigrąžinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rega

Rega portretas
Ačiū gerb.Profesoriui už puikų straipsnį.

Tam,kurio visada paleisti viduriai

Tam,kurio visada paleisti viduriai portretas
Rašai,matyt,kaip visada pasigėręs.Apie kultūrą,sveiką protą tau nesuvokti.Jau pats tavo ,,raštingumas'' tai parodo,o ką nors diskutuoti su tavim tiesiog žema.

pons Klimka ; vidurius paleidziia nuo tokiu patrijotiniu

pons Klimka ; vidurius  paleidziia  nuo  tokiu  patrijotiniu portretas
pezalu , ir visu 12 apastalu... susiko tie ,bajorai,, lietuva tais laikais sulenkino ,surusino ..po to susirinko ,,apastalai ,knygnesiai ,, ir pradejo KOVOT... del lietuvybes ir blaivybes ... siais laikais iskovojo nepriklausomybe , cia pat ja prasiko ,ispardave isvoge isporceliavo dabar dabaigineja veza svetimsalius , savus lietuvius veja is lietuvos ,zenina iskrypelius ,griauna seima, moksla ,kalba , ..po to kada jau visi kalbes angliskai ,lietuvoj vaikscios juodaodziai, melsis saviems dievams ...vel susirinks 12 apastalu [ten butinai bus koks nors Judas lazzzbirkis]ir vel prades Kovot del liettuvybes knygas nesios lietuviskas kels trispalve ant kamino---gal jus dabar KOVOKIT DEL LIETUVOS IR LIETUVISKUMO, TVIRTOOS SEIMOS ,IR PATRIOTINES TAUTOS
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    8
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    8
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
  • Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?
    Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

    Įsivaizduokite, kad jūsų 28-erių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visad...

    7
  • Neiškęstas privatusis patriotizmas
    Neiškęstas privatusis patriotizmas

    Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar ...

Daugiau straipsnių