Dvi Šaltojo karo pamokos

Šaltasis karas daugeliu atžvilgių buvo bauginantis ir siaubingas. Vis dėlto jis padėjo susitelkti. Kai augau 8-ame dešimtmetyje, nerimavome, kad komunizmas iš tikrųjų gali laimėti: jis buvo patrauklus neturtingiesiems, kurių buvo daug. Ir jį propagavo supervalstybė, kuri, kaip atrodė, įstengdavo pergudrauti mus visame pasaulyje.

Praėjo jau beveik 30 metų, kai šis nerimas sumažėjo, o dabar auga šių rūpesčių nebeprisimenanti karta – jiems tai atrodo sunkiai įsivaizduojama. Visi trys sovietinės santvarkos elementai (planinė ekonomika, vienpartinė valstybė ir Kremliaus imperinis valdymas) atrodo mažiau blogi, kai blėsta prisiminimai ir didėja nepasitenkinimas.

Visuose trijuose frontuose dabar apstu kitų nerimą keliančių dalykų. Akivaizdus laisvosios rinko kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo verčia žmones manyti, kad didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje yra būtinas ir pageidautinas. Liberaliosios demokratines santvarkos ydos – nesugebėjimas planuoti ilguoju laikotarpiu ir nuo tikrovės atitrūkusio elito įsigalėjimas – skatina žmones svarstyti, kad politikai galbūt reikia stiprios rankos. Antiamerikietiškos nuotaikos daugelį Vakaruose verčia galvoti, kad stipresnis Rusijos balsas pasaulio reikaluose atsveria Vašingtone sprendimus priimančių veikėjų aroganciją.

Žmonių pasipiktinimas yra teisingas, bet sprendiniai iš praeities padėtį tik pablogins, o ne pagerins. Valstybės kontroliuojamos ekonomikos ne suvaržo sistemos viduje besisukančių veikėjų galią, o ją įtvirtina. Jeigu jums nepatinka, kad Vakarų elitas paverčia svarbius ryšius turtu – tiesiog prisiminkite, ką Milovanas Džilasas (Jugoslovijos komunizmo kritikas) vadino „Naująja klase“: partijos bosus, kurie mėgaudavosi fantastiškų privilegijų kupinu gyvenimu, nors ir skelbė proletarų internacionalizmo vertybes. Nomenklatūrininkų galią – tiek ekonomikoje, tiek politikoje – galima pažaboti užtikrinant didesnę konkurenciją, o ne suteikiant daugiau privilegijų.

Taip pat nėra išmintinga trokšti stiprių lyderių – ar jie būtų Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas, Marine Le Pen, ar kas nors kitas iš šios padermės – jeigu jie nusiteikę sutrypti įstatymus bei institucijas, turinčias apsaugoti silpnuosius ir pažaboti galinguosius. Demokratijoje iškyla daug problemų, bet tai yra argumentas ją taisyti, o ne žlugdyti.

Svarbiausias Vakarų sistemos elementas – galimybė užginčyti priimamus sprendimus. Šis principas lemia, kad esantieji valdžioje turi nerimauti dėl rinkimų, teisinių bylų, visuomenės protestų ir žiniasklaidos dėmesio prieš priimdami sprendimus ir juos priėmę.

Tai negarantuoja gerų rezultatų, bet šalies vadovai negali įsivaizduoti esantys nebaudžiami. Geriausia gero valdymo garantija – ne tai, kad rinkimus laimės tinkami politikai, o kad laimėjusiųjų galios yra suvaržytos stiprių nepriklausomų institucijų, vadovaujamų sąžiningų žmonių.

Taip pat nėra išmintinga siekti pasaulio be Amerikos lyderystės. Žinoma, Jungtinės Valstijos anksčiau yra padariusios baisių klaidų, ir neabejotinai dar padarys jų ateityje. Šis faktas yra argumentas jų sąjungininkėms Europoje ir kitus kuo uoliausiai atlikti savo vaidmenį, priimant sprendimus Vakarų užsienio politikoje ir juos įgyvendinant.

Šis procesas bus keblus. Tačiau nusišalinti nuo atsakomybės – dar blogiau, kaip dabar matom iš padėties Sirijoje. Jeigu su panieka vertinate Amerikos lyderystę, negyvensite pasaulyje, besilaikančiame malonių liberalių europietiškųjų taisyklių. Jums vadovaus Putinas, Bashiras al Assadas ir Kinijos komunistai vergvaldžiai.

Mums reikia prisiminti dvi svarbias Šaltojo karo pamokas. Viena reakcija į sovietų grėsmę buvo skirti daug pinigų gynybai. Europiečiams vėl reikia to griebtis.

Visgi dar svarbesnis elementas buvo ryžtas padaryti mūsų pačių visuomenes geriau veikiančias. Tai padėjo mums tapti atspariems sovietų grėsmei – ir tai galiausiai ją sunaikino.