Disertacijos visuomenės akiratyje

Šie metai nebejotinai pasižymėjo beprecedenčiu visuomenės susidomėjimu socialiniais ir humanitariniais mokslais. Ne, kalbu ne apie mokslininkų piketą prie Vyriausybės rūmų. Ir ne apie tai, kad praeitos vyriausybės krašto apsaugos ministeris aną žiemą nutarė humanitarus pamokyti, kokia yra tikroji ir teisingoji humanitarika, už kurią verta skirti premijas, o kuri visai ne tokia ir už ją ekspertų jau paskirtas premijas geriausia tiesiog atimti.

Kaip bebūtų apmaudu, tokie dalykai nestebina, nes jie, veikiausiai, nėra labai unikalūs – dažna premija turi savo politinį teisingo meno ar mokslo pamatą. Na, ir kas, kad jis retai deklaruojamas taip viešai, kaip šįsyk. O švietimo darbuotojų piketai, ko blogo, virsta neatimama kasdienio gyvenimo dalimi ir, nors giliai glūdintis optimizmas norėtų sakyti kitaip, tikrovė lenkia prie skepsio – kažkodėl nepanašu, kad tokie protestai apžvelgiamoje ateityje nebeteks pagrindo.

Tai kas buvo naujo? Ogi tai, kad šiemet domėtasi pačia, taip sakant, mokslo virtuve, mat viešosios nuomonės centre buvo atsidūrusios net dvi daktaro disertacijos. Prieš nepilną mėnesį žiniasklaidos pagrindiniai straipsniai citavo rinktinius sakinius iš Agnės Širinskienės disertacijos, tema „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“, na, o vasaros naujienų štilį paįvairino liepą kilęs susidomėjimas tuomet dar premjero Algirdo Butkevičiaus disertacija „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Na, sakysite, politikų disertacijos yra žurnalistinio, o kartu ir visuomeninio, susidomėjimo objektas ne tik pas mus. Štai 2011-aisiais į visos Europos žiniasklaidos akiratį buvo pakliuvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas, pora metų vėliau tos pat šalies švietimo ministrė Annette Schavan. Abu vokiečių ministrai už disertacijų plagijavimą atsisveikino su postais, prieš tai atsisveikinę su daktaro laipsniais.

Ar lietuviškų politikų disertacijos yra vertos panašių sankcijų, sunku pasakyti. Galima tik spėti, kad žurnalistai, traukę jas į dienos šviesą, nelaikė jų šiaip kuriozais ir tikėjosi kokios nors reakcijos. Bet kokios tiksliai? Mūsuose juk apskritai atsistatydinti nemadinga. Juolab dėl disertacijų. Antra vertus, išties, kažin, ar reikėtų dėl jų atsistatydinti?

Minėtųjų Lietuvos politikų disertacijų neskaičiau, todėl apie jų vertę nieko pasakyti negaliu. Tačiau jos tarsi ragina pažvelgti į patį kontekstą, kuriame disertacijos atsiranda ir gyvuoja. Ir kaip iš šio konteksto kyla visuomenės „susidomėjimas“ jomis.

Turbūt nieko nenustebinsiu pranešdamas, kad mūsų kontekstas nuo Vokietijos konteksto gerokai skiriasi. Štai žvilgtelėjęs į mokslines knygas, stovinčias mano lentynose ar ant darbo stalo, galiu drąsiai tvirtinti, kad nemaža jų dalis (tiksliau – apie pusę) yra parašyta pagal disertacijas arba habilitacijas (tai yra, antrąsias disertacijas). Ir tai suprantama, nes Vokietijoje tokia akademinė kultūra – iš jaunojo mokslininko tikimasi, kad disertacija virs visuomenei prieinama knyga.

Ta vokiška akademinė kultūra nelanksti, griozdiška, kaip ir knygomis virtusios disertacijos, kurios nėra patys lengviausi ir maloniausi skaitiniai, tačiau ji reikli – apsisprendimas imtis daktaro disertacijos rašymo čia laikomas apsisprendimu bent kuriam laikui (kol ją rašysi) tapti mokslininku. Žinoma, ir ten galimi „apstatymai“, ir ten įmanoma sukurpti darbelį, už kurį gausi laipsnį. Vokiečių ministrai tą akivaizdžiai parodė (ir tai tik garsiausi atvejai, o juk būta ir smulkesnių). Bet tai visgi išimtys, o bendrosios tendencijos yra būtent tokios.

Savo ruožtu lietuviška disertacija dažniausiai ne tik nevirsta monografija, bet apskritai yra pasmerkta tapti „geltonąja literatūra“ tikra tų žodžių prasme: disertacija stovi lentynoje tol, kol jos puslapiai nuo laiko pagelsta. O tada ji stovi toliau. Nes mūsų akademinė kultūra nenumato, kad disertacija virs, ar bent turėtų virsti, knyga. Kai kurie jaunieji daktarai yra gynimo tarybos paraginami ar patys apsisprendžia jas paversti knygomis, o kiti visiškai priešingai – nori kuo greičiau jas pamiršti ir daryti ką nors kito, mielesnio protui ir širdžiai.

Lietuvoje doktorantūra – tai trečioji studijų pakopa ne tik oficialiai, bet ir realiai. Viskuo – požiūriu, resursais, infrastruktūra, kiekybe, pirmaujančia prieš kokybę. Tad ir į disertaciją visų pirma žiūrima kaip studento, tiesa, ilgokai pasimokiusio, bet visgi studento darbą. Aišku, esama išimčių, tačiau bendros tendencijos, manyčiau, tokios.

Ar reikėtų tas tendencijas keisti – veikiausiai taip, ir tai būtų naudinga ne tik mokslui, bet ir visuomenei. Ar Lietuvos mokslininkų bendruomenė galėtų ką nors pakeisti – taip, jei tik būtų valios ir užsispyrimo, nes akademinė kultūra nepasikeičia per naktį. Ar visuomenė suinteresuota pokyčiais? Turiu jus nuliūdinti – ne. Nors atsakymas čia, tiesą sakant, yra labiau niuansuotas nei paprastas ne.

Iš tiesų pats savaime, toks, koks jis Lietuvoje, mokslas, surašytas disertacijose, ne per daug kam rūpi, netgi tiems, kurie juo domisi, netgi tiems žurnalistams, kurie išdidžiai skelbiasi esantys švietimo ir mokslo žurnalistai. (LRT radijo rubrika „Mokslo vardai“ čia, beje, maloni išimtis).

Štai Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga kasmet renka geriausias daktaro disertacijas, jų autoriai apdovanojami Prezidentūroje. O populiariojoje žiniasklaidoje jie paminimi tos pat Jaunųjų mokslininkų sąjungos pranešimu spaudai. Ir tiek. Jokių disertacijos turinio analizių, jokių klausimų disertantui, ką jis tuo ar kitu sakiniu ar pastraipa norėjo pasakyti, jokių klausimų vadovams ar gynimo tarybos nariams. O kam? Juk tai nuobodu! Ir tai tikrai ne pagrindinių straipsnių temos.

Bet, jei disertacijos tekstu tikimasi pademonstruoti, kad jos autorius, švelniai tariant, galimai yra nelabai protingas, arba kažkaip įtarti, kad galbūt rašė ne pats... Tada kitas reikalas! Duokite šen tas disertacijas! Nors ne, geriau ne visą tekstą, bet tik rinktines vietas, kurios galėtų paremti įtarimus. Puiki medžiaga pagrindiniam straipsniui, ar ne? Kai teksto ištraukomis norima pagrįsti reikalingą teiginį, jų parašymo sąlygos ir kontekstas juk visiškai nesvarbūs.

Ir dar kartą: aš nei ginu, nei smerkiu nei A. Butkevičiaus, nei A. Širinskienės disertacijų turinį ar kokybę, ir apskritai kalbu ne apie tai. Tuosyk tik noriu atkreipti dėmesį, kad, kol visuomenei daktaro disertacijos bus įdomios tik kaip galimas tamsybės ir kvailumo „įrodymas“, tol, mano galva, tokių galimų „įrodymų“ ir nestigs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Atostogaujantys lavonai
    Atostogaujantys lavonai

    Šiaip jau pravirkdyti mane nelengva, bet žiūrėdama paskutines 30 filmo "Call Me by Your Name" ("Vadink mane savo vardu") minučių, ašarojau nevaikiškai. Visai nenoriu gadinti jums žiūrėjimo malonumo juostos, kuri...

    14
  • Ne maištas, ne reforma. Kas tai?
    Ne maištas, ne reforma. Kas tai?

    Tai etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Nuo rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, tai viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai. 32 tūkst. mokytojų ir 22 tūkst. etatų, kuriuos si...

    1
  • Lietuva per brangi
    Lietuva per brangi

    Šventas atostogų metas rugpjūtis. Na, Prezidentė Dalia Grybauskaitė kasmet šventvagiauja, neina atostogų, nors tu ką. Jau devynerius metus nepavargsta vargti. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mažumėlę bus su šeima – ke...

    1
  • Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?
    Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?

    Medikų misija gelbėti žmogaus gyvybę. Ir tikrai mūsų, Lietuvos medikai, yra profesionalūs, vertinami pasaulyje. Jie vertesni ir daug didesnių atlyginimų, ir daug daugiau visuomenės pagarbos. Tačiau socialinio draudimo sistema Lietuvoje ne tik netobu...

    3
  • Populistas pasikliovė likimu
    Populistas pasikliovė likimu

    Gajus gimė liepos 13-ąją senovės Romoje, todėl ne veltui buvo vadinamas dar ir Julijumi. Tiesa, niekas iš tuos laikus pamenančių senolių šiandien aiškiai neprisimena, ar ta diena buvo penktadienis. Gajaus vaikystės laikais Roma bu...

    3
  • Kaip pasauliniai prekybos karai paveiks Baltijos šalis?
    Kaip pasauliniai prekybos karai paveiks Baltijos šalis?

    Kas praėjusių metų pabaigoje atrodė tik kaip tolima rizika, šiandien tapo kasdienybe – didžiosios pasaulio šalys kone kiekvieną mėnesį paskelbia apie vis naujus importo tarifus. Ko pasaulinės prekybos fronte galima tikėtis ateityj...

  • Vieninga Europa galėtų lengvai apsiginti nuo Rusijos
    Vieninga Europa galėtų lengvai apsiginti nuo Rusijos

    Prancūzija gynybai išleidžia daugiau negu Rusija. Reikia pripažinti, kad šie skaičiai truputį klaidinantys. Kremlius tikriausiai deklaruoja sumažintas išlaidas. Be to, jis savais 55,3 mlrd. JAV dolerių apmoka daugiau negu Prancūzij...

    2
  • Lūkesčiai, kad būstas brangs, blėsta
    Lūkesčiai, kad būstas brangs, blėsta

    Antrą šių metų ketvirtį gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų pokyčių Lietuvoje dar šiek tiek sumenko. ...

  •  Transatlantiniai santykiai – tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiam?
    Transatlantiniai santykiai – tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiam?

    Turbūt joks NATO vadovų susitikimas nekėlė tiek nerimo ir spėlionių dėl jo baigties, kiek vyksiantis šią savaitę. ...

  • Darbuotojai užsieniečiai – naudingi, bet nepageidaujami?
    Darbuotojai užsieniečiai – naudingi, bet nepageidaujami?

    Valdžia pagaliau suvokusi, kad demografijos situacija Lietuvoje yra „deganti” problema, ėmėsi ją spręsti. Parengė „Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategiją” bei jos įgyvendinimo veiksmų planą ir prad...

    1
Daugiau straipsnių