Dirbtinis intelektas jau siaučia Lietuvoje

Dirbau Informacijos skyriuje ir turėjau, be kitų prievolių, stebėti Tarybos posėdžius, fiksuoti, koks įstatymas priimtas, kurio projekto svarstymas atidėtas, kokias pataisas parlamentarai padarė paskutinę akimirką, ir panašiai. Šis darbas tikrai nedvelkė kūryba, nebuvo itin smagus.

Bet kiekvienoje nuobodybėje galima rasti įdomių detalių. Ilgainiui ėmiau geriau suvokti ne tik įstatymų priėmimo procedūrų subtilybes, bet ir savotiškai žavėtis, kaip politikai mokosi retorikos, kaip įvaldo procedūrines vingrybes pristabdyti ar pagreitinti procesą, kad projektas virstų kūnu. Net tada, kai įstatymai būdavo priimami daugumos buldozeriu, argumentų ir ginčų dėl propaguojamų vertybių Seimo salėje nuskambėdavo dar ne vienas ir ne du.

Praėjus beveik trisdešimčiai metų tenka stebėti, kaip per valstybines institucijas keliauja įstatymo, reglamentuojančio strateginių valstybės įmonių ir trijų privačių bendrovių veiklą, projektas. Žiūriu ir negaliu nuslėpti nusivylimo bei liūdesio – Lietuvos politikai visiškai prarado polėkį, procedūros raidė užmuša dvasią, nebereikia nei retorikos, nei argumentų, net daugumos buldozerio nereikia, kad būtų priimtas kontroversiškas įstatymas.

Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ragina pasirengti ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkiams. Vis dažniau kalbama apie dirbtinį intelektą ir spėliojama, kaip jis rytoj paveiks kasdienį gyvenimą bei visuomenę. Nereikia daug fantazuoti ir spėlioti – biurokratija yra geriausias dirbtinio intelekto pavyzdys. Beveidis, bejausmis, gyvenantis pagal savo racionalumo taisykles ir programas, kuriose kitai nuomonei vietos nebelieka. Išskirtinumas ir tikėjimas kita tiesa privalo būti sunaikinti kaip kenksmingi virusai, grasinantys sistemos stabilumui. Todėl šiandien niekas negali pasakyti, kas yra minėto įstatymo projekto autorius. Lyg ir Ūkio ministerija, nors ši užsimena, kad nenorėtų prisiimti atsakomybės. Galbūt Valstybės saugumo departamentas, tačiau niekas net jo atstovo spaudai veido neįsidėmi. Taigi projekto tėvai nežinomi, bet politikai jų bijo. Iš pat pradžių absurdu dvokęs projektas strigo Seimo Ekonomikos komitete, vėliau buvo nedrąsiai taisomas Ūkio ministerijoje, paslapčia derinamas su „Orlen Lietuvos“ lobistais, o dabar sėkmingai keliauja Seimo koridoriumi. Spėju, kad jei dėl valdžios noro kontroliuoti privatų verslą problemų turės valstybė ir sulauksime milijoninių ieškinių, nei dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, nei Seime projektą prižiūrintis buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, nei prezidentė Dalia Grybauskaitė atsakomybės neprisiims. Už jų stovi beveidis biurokratų dirbtinis intelektas, kuris tuos asmenis valdo, bet už nieką neatsako.

Telieka pacituoti filosofą ir politologą Alvydą Jokubaitį: „Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžio, nes tai – dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknių.“ Taip prieš kelias dienas Seime vykusioje konferencijoje „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ kalbėjo profesorius.

Kad Lietuva išliktų dar šimtą metų, reikia asmenybių, ypač politikos padangėje, žmonių, kurie galėtų prisiimt atsakomybę net už klaidingus sprendimus. Dirbtinis biurokratų intelektas Lietuvą palaidos per dešimtmetį.

Ramūno Terlecko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.