Diletantų formulė

Neseniai iš dviejų ne pačių sėkmingiausių skulptūrų – paminklo Vincui Kudirkai Vilniuje ir labai didelio kryžiaus Taline – modeliavau situaciją, parodančią, kad bėda su menu viešose erdvėse persekioja ne tik Lietuvą, bet ir Estiją, mūsų amžinus simbolinius konkurentus.

Rašydamas supratau, kad sumodeliuotą situaciją galiu paversti prognozės formule, kuri leis gana patikimai nuspėti bet kokio (ne tik meninio ir net ne vien kultūrinio) veiksmo likimą. Žinoma, dėliodamas šios formulės elementus, iš inercijos tebeliksiu skulptūrų lauke, leisdamas skaitytojams ją pritaikyti savo reikmėms savarankiškai.

Šiek tiek priminsiu kontekstą – abiejų, vilnietiško ir Taline stovinčio, monumentų atsiradimo iniciatoriai buvo meno mėgėjai – pas mus gydytojai, Estijoje – krašto gynybos valdininkai. Ir šitaip mėgėjai tampa viena iš svarbiausių sėkmės formulės dalių, tiksliau, jos neigiamą rezultatą lemiančia dalimi.

Daugelis mūsų esame kurios nors srities profesionalai ir neretai tampame kurios nors kitos veiklos (ar net veiklų) mėgėjais, bet smagūs bei nekenksmingi laisvalaikio užsiėmimai tam tikrai nedidelei žmonių grupei transformuojasi į aktyvų entuziazmą, kuris, visuomet reikalaujantis dėmesio iš išorės, tampa varginantis. Sakykime, neturintis klausos ir ritmo jausmo chemikas nusprendžia išmokti groti elektrine gitara. Jis kartą per savaitę eina mokytis, gauna užduotis, vakarais, užsidėjęs ausines, tyliai renka akordus. Po dviejų mokslo metų jis išmoksta apytiksliai pagroti "Žemyn upe" melodiją. Na, šeima ir bičiuliai, išklausę gitaristo pasirodymo, po nejaukios tylos atsargiai spėja, kad buvo grojama "Žemyn upe" ir su palengvėjimu sužino – spėjimas buvo teisingas. Jei beklausis chemikas kitus dvejus metus mokytųsi "The Beatles" dainos "Yesterday", patektų į klasikinę mielų mėgėjų kategoriją. Deja, šeiminis "Žemyn upe" triumfas jam susuka galvą. Chemikas samdosi mokytojus jau kasdieninėms pamokoms, repetuoti skiria visas nuo chemijos likusias valandas ir po pusmečio sukaupia penkiolikos klasikinių roko dainų repertuarą. Valia, ryžtas ir mechaninės treniruotės užmaskuoja klausos ir ritmo trūkumus. Chemikas dalyvauja Gatvės muzikos dienoje, kur sulaukia nuoširdžių aplodismentų. Pradeda kelti savo atliekamas dainas į socialinius tinklus, sulaukia kelių palankių komentarų ir pereina į aktyvaus entuziasto kategoriją. Jis persekioja naujienų tinklalapyje dirbantį giminaitį su interviu prašymu (pagaliau pokalbis, pavadintas "Rokas stipresnis už chemiją", tinklalapyje publikuojamas), rašo paraiškas fondams, prašydamas pinigų kompaktinės plokštelės leidybai, jų negavęs, diską išleidžia pats, kurį atkakliai siunčia televizijai ir radijo stotims.

Kadangi chemikas tebėra blogas gitaristas, jo muzikos niekas negroja ir vieninteliai neigiami aktyvaus entuziazmo padariniai yra profesionalų varginimas. Bet aktyviems mėgėjams susibūrus į grupes, pasitelkus nesudėtingą ir nenugalimą retoriką ir argumentaciją, rezultatai būna liūdni – išleidžiamos nereikalingos knygos, surenčiami nefunkcionalūs viešieji pastatytai, o dažniausiai pastatomos viešos skulptūros, erzinančios savo banalumu, vidutiniškumu ir begaliniu anksčiau sukurtų nereikalingų kūrinių klonavimu.

Taigi, aktyvūs mėgėjai likimo prognozavimo formulėje garantuoja veiksmo nesėkmę. Atrodytų, kad tik profesionalumas lemia veiksmui ateities šlovę? Ne visuomet. Kūrybos profesionalai nekreipia dėmesio į visuomeninį kontekstą. Beveik visada jis ir nėra reikalingas – meno vartotojai smarkiai nusiviltų, jei iš kūrėjų gautų produktą pritaikytą įsivaizduojamam vidurkiui. Visuomeninis kontekstas tampa svarbus tik tuomet, kai kūrinys į jį patenka. Geriausias tokio patekimo pavyzdys yra viešos skulptūros. Visas jas, išskyrus pakampiuose, kiemuose ir šventoriuose styrančią nekenksmingų mėgėjų kūrybą, sukuria profesionalai. Vieni jų, amato meistrai, dalyvaudami liūdnuose konkursuose, aptarnauja užsakovus iš aktyvių mėgėjų būrio ir kartu su jais smenga į profesinę pražūtį.

Kitų profesionalų kūryba (jų tėra gal 10–20) į viešas erdves patenka retai, nes masinius konkursus ignoruoja, pasirinkdami gyvenimą privataus arba tikslinio užsakymo nišoje. Jei jų kūriniai vis dėlto atsiranda viešumoje, nedelsiant suaktyvina vertinimo aplinką, kurioje teigiamų atsiliepimų būna mažiau nei teigiamų.

Patirtis, ypač pasaulinė, rodo, kad mažumai priimtinos viešos skulptūros, radus visiems tinkamą pretekstą, yra garbingai perkeliamos į uždaresnes vietas, todėl profesionalai prognozavimo formulėje irgi netampa pozityviuoju veiksniu.

Tarpinė išvada lyg ir demonstruoja nelinksmą būseną, kurioje viešos erdvės apkrautos entuziastų inicijuotomis, profesionalių amatininkų padarytais paminklais, o netyčia atsiradusi kokybiška skulptūra po kurio laiko išnyksta skulptūrų parke ar kokio nors verslo centro kolekcijoje? Taip, tokia yra realybė ir ji aktuali ne tik Lietuvoje – visur. Visose šalyse blogų skulptūrų gerokai daugiau nei gerų, nes aktyvūs mėgėjai neturi tautybės, jie stiprūs visame pasaulyje.

Nors formulė dar nebaigta. Ją ir miestų landšaftus gelbsti diletantai. Diletantas yra tas pats mėgėjas, bet viską pakeičia svarbus niuansas: diletantai žino ir neslepia, kad jie yra mėgėjai. Diletantai, lobistai, žinovai nesiekia tapti profesionalais. Jų veiklos tikslas – šlifuoti ir poliruoti profesionalų išartas vagas, ypač tas, kurios nėra pagrindinės. Geriausias įvertinimas diletantui – nuostaba profesionalo akyse ir, dar svarbiau, – pripažinimas tarp kitų diletantų.

Kai jie nusprendžia pastatyti skulptūrą mieste (o šios pagundos išvengti nepavyksta niekam), prasideda kruopštus ir atsargus procesas. Diletantai rinks medžiagą, tirs aplinką, tarsis su žinovais, protingai rinks pinigus – jie niekada neprašo biudžetinių lėšų. Sprendimus darys greitai. Neskelbs konkursų – diletantai visuomet renkasi geriausią menininką, bet kūrybos procesą stebės. Galiausiai jie gaus tobulai miestui tinkamą produktą – maksimaliai šiuolaikišką su nežymia konformizmo gaida, skirta vidutinei publikai. Skulptūros kokybė neerzins profesionalų, niekas neskaičiuos svetimų pinigų, kūrinio kaimynai, šiek tiek paprotestavę, greitai pripras, pradės didžiuotis, skulptūros nuotraukos pateks į turistinius maršrutus, jei pasiseks – ir į meno albumus.

Tokia ta prognozavimo formulė ir yra: žinovai stumteli, profesionalai padaro. Be mėgėjų, be amatininkų.