Demokratijos vertybėmis pridengtas melas

Nuo seniausiųjų laikų įvairios visuomenės turėjo mirties bausmę – kaip aukščiausią bausmę už netinkamą elgesį. Viešas jos atlikimas tarnavo keliems tikslams – ji buvo naudojama ne tik atgrasyti nuo nusikaltimo (kad ir kas skirtingais istorijos laikotarpiais buvo juo laikoma). Vieša egzekucija buvo ir bausmės sustiprinimas viešo pažeminimo elementu. Kartuvės ar giljotina taip pat visai tiko pamaloninti kraujo dėl savo sunkaus ar šiaip nenusisekusio gyvenimo ištroškusią minią, kuriai nebuvo itin svarbu, kieno konkrečiai tas kraujas bus.

Taip pat vieša egzekucija buvo – šiandien sunku patikėti – vieša pramoga. Tokios egzekucijos miestų aikštėse buvo planuojamos taip, kad žiūrovai dar spėtų į maldos namus ir apsipirkti. Prekybininkų pelnas mirties bausmių dienomis visada buvo kur kas didesnis nei įprastinėmis dienomis, ypač prekyba sekėsi tiems, kas aplinkui kartuves ar ešafotą prekiavo užkandžiais ir gėrimais.

Pensilvanija, pirmoji Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsisakė viešo mirties bausmės vykdymo 1834 metais. Paskutinė vieša egzekucija Europoje buvo įvykdyta 1939-aisiais, Prancūzijoje. Spauda plačiai aprašė egzekuciją, į nukirsdinimą buvo susirinkę maždaug 700 žmonių. Ji yra ir nufilmuota. Paskutinis, jau nebe viešas giljotinos panaudojimas sulaukė Ispanijos Franko režimo pabaigos, Andrejaus Sacharovo pasmerkimo sovietijoje ir „Žvaigždžių karų“ kine. Taip nutiko 1977 metais.

Viešų mirties bausmių buvo atsisakyta argumentuojant, kaip barbariška yra stebėti žmogaus nužudymą. Taip pat siekiant, kad jos nepaskatintų naujos prievartos, ypač kalėjimuose.

Kalbant apie nedemokratines šalis, padėtis yra visai kitokia.

Jemeno sostinėje Sanoje viešos bausmės irgi nėra neįprastas dalykas. Naujiena buvo šios vasaros transliacija, į kurią, atliekant egzekuciją vaiką nužudžiusiam prievartautojui, teismo sprendimu buvo pakviesti nuteistojo artimieji ir nacionalinė televizija. Minia žiūrovų sušaudymą filmavo savo telefonais.

Vakarų televizijos nerodo islamistų atsiųstų įrašų, kuriuose matyti, kaip žudomi karo belaisviai ar nelaisvėn paimti civiliai, humanitarinių organizacijų darbuotojai, medikai, žurnalistai. Ir aiškina tą labai paprastai – ne tik dėl etikos sumetimų, nes tai tiesiog nežmoniška, bet ir dėl to, kad kaip tik šito labiausiai norėtų islamistai – sukrėsti žiūrovus ir įbauginti. Bet kai kurios iš tų televizijų po kiekvieno teroro akto tampa didžiausios teroristų svajonės išsipildymu, jų tikslams dar panaudodamos išsigandusius ir pagrįstai savo saugumu susirūpinusius žmones.

Dabartiniai demokratiškieji Vakarai nebūtinai tiek, bet panašiai, savais, moka už tai, kad leidžia demokratijos vertybėmis – informacijos svarba, nešališkumu ar, pagaliau, replikos teise – pridengti priešiškos įtakos skleidimą ir akivaizdų melą.

Po žudynių Barselonoje prieš nepilnas dvi savaites, tiesioginės transliacijos su aiškiai matomais aukų kūnais, tikrų ar tariamų liudininkų frazėmis „žinojome, kad tai įvyks, tebuvo laiko klausimas, kuomet“ vargiai panašu į ką nors iš grynosios priedermės informuoti, tikrinant informaciją ir pačius jos šaltinius, įvertinant įvykių aplinkybes ir galimą poveikį visuomenei. Greičiau į teroristų televizijos padalinį, kurio veiklą apmoka patys demokratiškieji Vakarai, deja, reguliariai paklystantys tarp to, kas yra nešališka objektyvi informacija, o kas – pseudoobjektyvumas po lozungu „bet išklausykime visus“.

Šitaip paklydus ir vis mažiau begalvojant, du žingsniai iki to, kad Kremliaus propagandisto „Sputnik News“ vertinimus irgi reikės laikyti (ir, turbūt transliuoti) kaip pagrįstą antrąją nuomonę. Tokius, kaip „Vakarų žiniasklaida nutyli fašistų nusikaltimus, tik vienas „Sputnik“ sako tiesą“.

Nes, matot, to reikalauja pats objektyvumas.

Sėkmingiausiu Antrojo pasaulinio karo dvigubu agentu laikomas ispanas Juanas Pujolis Garcia, kuris, dirbdamas britų žvalgybai, sukūrė išgalvotų šnipų tinklą ir apmulkino Berlyną dėl sąjungininkų išsilaipinimo Normadijoje vietos, tuo stipriai prisidėdamas prie Vakarų Europos išlaisvinimo. Maža to, vokiečiai Garcią vertino taip, kad iš viso sumokėjo jam (skaičiuojant dabartiniais pinigais) beveik pusantro milijono eurų.

Dabartiniai demokratiškieji Vakarai nebūtinai tiek, bet panašiai, savais, moka už tai, kad leidžia demokratijos vertybėmis – informacijos svarba, nešališkumu ar, pagaliau, replikos teise – pridengti priešiškos įtakos skleidimą ir akivaizdų melą.


Šiame straipsnyje: propagandademokratijaterorizmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Pogoda tu

Pogoda tu portretas
Nenastjevna

Vargšės beretės

Vargšės beretės portretas
visai nupušo begindamos savo Truba dūrą.Jau nesivaldo visai, nieko normalesnio nenušneka ir tik putinas joms ir putinas..Eikit pampersus pasikeiskit ir galvas su viena smegenų raukšle išsiplaukit. Menkystų menkystos.

Cha cha cha

Cha cha  cha  portretas
Putino subinlaižiai organiškai negali pakęsti už save protingesnės ir lydimos žurnalistinės sėkmės Ritos Miliūtės. Pakilti iki jos lygio negali, tai nors apdergti stengiasi. Nesupranta vargšai, kad taip tik patvirtina Darvino evoliucijos teoriją apie beždžionžmogius.
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politinė torpeda
    Politinė torpeda

    Neseniai viena apklausų bendrovė paskelbė, esą Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai pagal populiarumą aplenkė "valstiečius". ...

    2
  • Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?
    Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?

    Beveik visi anksčiau ar vėliau turime priimti sprendimą – pirkti nuosavą būstą ar jį nuomotis. Toks sprendimas yra subjektyvus ir priklauso nuo asmeninių preferencijų bei aplinkybių, tačiau visgi yra argumentų, kurie gali padėti apsispręsti...

    1
  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    11
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    11
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
Daugiau straipsnių