Dar kartą apie futbolą

Anglų fotografas Davidas Bailey yra pasakęs, jog pragarą jis įsivaizduoja kaip keturis vyrus, automobilyje besikalbančius apie futbolą.

Per paskutinį mėnesį gausybė pasaulio vyrų ir kiek mažiau moterų buvo išsitraukę į futbolo fiestos stebėjimą Brazilijoje. Tiesa, yra ir tokių, kurie futbolo nemėgsta. Anglų fotografas Davidas Bailey yra pasakęs, jog pragarą jis įsivaizduoja kaip keturis vyrus, automobilyje besikalbančius apie futbolą.

Didįjį futbolą mėgsta ne tik paprasta liaudis prie bokalo alaus, bet ir politiniai lyderiai, kurie užpraeitą savaitgalį Rio de Žaneire stebėjo pasaulio futbolo čempionato finalo rungtynes. Anglų posakis, jog futbolas yra paprastas žaidimas, kurį žaidžia dvi komandos, bet visada laimi vokiečiai, šį kartą pasitvirtino.

Vokiečių komanda, kurioje visi atakuoja, kaip Vokietijos daliniai Pirmajame pasauliniame kare, ir kiekvienas taip pat aktyviai ginasi, nugalėjo po ilgos pertraukos. Vokiečiai įrodė savo jėgą net tik ekonomikoje. Jauni žaidėjai, kurių etninis margumas yra naujos visuomenės formavimosi liudijimas, subrendo. Kažkada Brazilija žaidė gražiausią pasaulyje futbolą, tačiau pralaimėjimas prieš vokiečius 1:7 parodė, jog daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai aikštėje žaidė Socratesas, Zico ir Ronaldo. Atrodo, jog Brazilijos socialinės problemos atsiliepia ir aikštėje.

O dar ne taip seniai atrodė, kad vokiečiai po to, kai karjerą baigė Vakarų Vokietijos žaidėjų karta, 1990 metais nugalėjusi Argentiną finale ir iškovojusi čempionų titulą Italijoje, neturi didelių galimybių.

Netikėta 1954 metų pergalė prieš Vengriją suvienijo vokiečius. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo bet kokios vokiečių nacionalizmo apraiškos buvo draudžiamos, tą dieną gimė naujasis vokiečių vienybės simbolis – futbolo komanda. Buvęs Vokietijos rinktinės treneris Seppas Herbergeris, kuris laimėjo su komanda 1954 metų čempionatą, mėgdavo kartoti, jog geras futbolininkas yra geras karys, Kämpfer. Kai kurie tos rinktinės futbolininkai iš tiesų buvo dalyvavę Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, o  militaristinė retorika ilgai liko vokiečių futbolo žodyne.

Puolėjas Gerdas Mulleris, įmušęs lemiamą įvartį olandams 1974 metais, buvo vadinamas der Bomber, vokiečių žvaigždė Franzas Beckenbaueris – der Kaiser, kiti žaidėjai gaudavo feldmaršalo pravardes. Po pergalės Italijoje 1990 metais, rinktinės treneris F. Beckenbaueris prognozavo: „Kai tik talentingas jaunimas iš Rytų Vokietijos prisidės, niekas iš likusio pasaulio metų metais mūsų neįveiks.“ Tačiau čempionais tapo Italija, Brazilija, Prancūzija, Ispanija, o Vokietija vis tenkindavosi antraplaniu vaidmeniu.

Dabar daug kas pasikeitė. Komandoje senokai nebeakcentuojamas militaristinis pradas ir retorika, o vokiečių komanda yra etniškai margaspalvė. Puolėjai Miroslavas Klose ir Lukasas Podolskis yra kilę iš Lenkijos, intuityviausias Vokietijos rinktinės žaidėjas Mesutas Ozilas yra turkų kilmės, saugo iš Madrido „Real“ Sami Khediros tėvas yra tunisietis, o Jerome Boatengas turi dvigubą Ganos ir Vokietijos pilietybę. Kai kurie futbolininkai turėjo galimybę žaisti už Turkiją, Ganą ar Tunisą, bet jie pasirinko Vokietiją, šalį, į kurią geresnio gyvenimo ieškoti atvyko jų tėvai ir kurioje jie užaugo.

Prieš gerą dešimtmetį Vokietijos futbolo federacija suformavo efektyvią sistemą, kaip atrinkti geriausius jaunus žaidėjus į visas rinktines, o selekcinis žmogiškųjų išteklių Mannschaft procesas, vykdomas per futbolo akademijas, yra dar vienas intriguojantis vokiečių futbolo bruožas. Vokietijos sėkmę lėmė  daugelio žmogiškųjų resursų suma, o ne vien kovinė dvasia kaip 1954 ar 1974 metais.

Bendrai paėmus Vokietijos pavyzdys (tiek ekonomikoje, tiek sporte, tiek mokslo tyrimuose) liudija apie demokratijos sėkmę, sėkmingą kitos odos spalvos ar kitos etninės grupės integraciją į visuomenę ir ką tokia visuomenė gali pasiekti.


Šiame straipsnyje: futbolasfutbolas2014vokietija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Šitas vaikinas

Šitas vaikinas portretas
kažkada Klaipėdoj dėste man marksizmaą ...tfu...kodėl tokie briedžiai čia lenda???

akivaizdu

akivaizdu portretas
Na taip norisi, kad vėl išrinktų į tarybą, kad apie beleką parašytų straipsnį bile spausdina ar deda į portalus...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

  • Verslas mokyklos suole
    Verslas mokyklos suole

    Siekdama skatinti verslumo ugdymą nuo pat mokyklos suolo, Inovacijų agentūra, bendradarbiaudama su anterprenerystės ugdymo organizacija „Lietuvos Junior Achievement“, kviečia šalies mokyklas prisijungti prie praktinio verslumo ugdymo pr...

Daugiau straipsnių