Dar kartą apie futbolą

Per paskutinį mėnesį gausybė pasaulio vyrų ir kiek mažiau moterų buvo išsitraukę į futbolo fiestos stebėjimą Brazilijoje. Tiesa, yra ir tokių, kurie futbolo nemėgsta. Anglų fotografas Davidas Bailey yra pasakęs, jog pragarą jis įsivaizduoja kaip keturis vyrus, automobilyje besikalbančius apie futbolą.

Didįjį futbolą mėgsta ne tik paprasta liaudis prie bokalo alaus, bet ir politiniai lyderiai, kurie užpraeitą savaitgalį Rio de Žaneire stebėjo pasaulio futbolo čempionato finalo rungtynes. Anglų posakis, jog futbolas yra paprastas žaidimas, kurį žaidžia dvi komandos, bet visada laimi vokiečiai, šį kartą pasitvirtino.

Vokiečių komanda, kurioje visi atakuoja, kaip Vokietijos daliniai Pirmajame pasauliniame kare, ir kiekvienas taip pat aktyviai ginasi, nugalėjo po ilgos pertraukos. Vokiečiai įrodė savo jėgą net tik ekonomikoje. Jauni žaidėjai, kurių etninis margumas yra naujos visuomenės formavimosi liudijimas, subrendo. Kažkada Brazilija žaidė gražiausią pasaulyje futbolą, tačiau pralaimėjimas prieš vokiečius 1:7 parodė, jog daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai aikštėje žaidė Socratesas, Zico ir Ronaldo. Atrodo, jog Brazilijos socialinės problemos atsiliepia ir aikštėje.

O dar ne taip seniai atrodė, kad vokiečiai po to, kai karjerą baigė Vakarų Vokietijos žaidėjų karta, 1990 metais nugalėjusi Argentiną finale ir iškovojusi čempionų titulą Italijoje, neturi didelių galimybių.

Netikėta 1954 metų pergalė prieš Vengriją suvienijo vokiečius. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo bet kokios vokiečių nacionalizmo apraiškos buvo draudžiamos, tą dieną gimė naujasis vokiečių vienybės simbolis – futbolo komanda. Buvęs Vokietijos rinktinės treneris Seppas Herbergeris, kuris laimėjo su komanda 1954 metų čempionatą, mėgdavo kartoti, jog geras futbolininkas yra geras karys, Kämpfer. Kai kurie tos rinktinės futbolininkai iš tiesų buvo dalyvavę Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, o  militaristinė retorika ilgai liko vokiečių futbolo žodyne.

Puolėjas Gerdas Mulleris, įmušęs lemiamą įvartį olandams 1974 metais, buvo vadinamas der Bomber, vokiečių žvaigždė Franzas Beckenbaueris – der Kaiser, kiti žaidėjai gaudavo feldmaršalo pravardes. Po pergalės Italijoje 1990 metais, rinktinės treneris F. Beckenbaueris prognozavo: „Kai tik talentingas jaunimas iš Rytų Vokietijos prisidės, niekas iš likusio pasaulio metų metais mūsų neįveiks.“ Tačiau čempionais tapo Italija, Brazilija, Prancūzija, Ispanija, o Vokietija vis tenkindavosi antraplaniu vaidmeniu.

Dabar daug kas pasikeitė. Komandoje senokai nebeakcentuojamas militaristinis pradas ir retorika, o vokiečių komanda yra etniškai margaspalvė. Puolėjai Miroslavas Klose ir Lukasas Podolskis yra kilę iš Lenkijos, intuityviausias Vokietijos rinktinės žaidėjas Mesutas Ozilas yra turkų kilmės, saugo iš Madrido „Real“ Sami Khediros tėvas yra tunisietis, o Jerome Boatengas turi dvigubą Ganos ir Vokietijos pilietybę. Kai kurie futbolininkai turėjo galimybę žaisti už Turkiją, Ganą ar Tunisą, bet jie pasirinko Vokietiją, šalį, į kurią geresnio gyvenimo ieškoti atvyko jų tėvai ir kurioje jie užaugo.

Prieš gerą dešimtmetį Vokietijos futbolo federacija suformavo efektyvią sistemą, kaip atrinkti geriausius jaunus žaidėjus į visas rinktines, o selekcinis žmogiškųjų išteklių Mannschaft procesas, vykdomas per futbolo akademijas, yra dar vienas intriguojantis vokiečių futbolo bruožas. Vokietijos sėkmę lėmė  daugelio žmogiškųjų resursų suma, o ne vien kovinė dvasia kaip 1954 ar 1974 metais.

Bendrai paėmus Vokietijos pavyzdys (tiek ekonomikoje, tiek sporte, tiek mokslo tyrimuose) liudija apie demokratijos sėkmę, sėkmingą kitos odos spalvos ar kitos etninės grupės integraciją į visuomenę ir ką tokia visuomenė gali pasiekti.