- Leonas Dykovas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ketvirtoji Mao Zedongo (1893–1976) žmona Jiang Qing (1914–1991) buvo itin ambicinga moteris. Po Mao mirties ji kartu su Zhangu Chunqiao (1917–2005), Yao Wenyuanu (1931–2005) bei Wangu Hongwenu bandė perimti valdžią.
Vadinamoji Keturių gauja planavo tęsti radikalią Mao politiką, tačiau nuosaikesnis nomenklatūrinio elito sluoksnis su politiškai stiprėjančiu Dengu Xiaopingu (1904–1997) perėmė iniciatyvą į savo rankas.
Nepraėjus nė mėnesiui J.Qing ir jos bendrai buvo suimti ir patupdyti už grotų, kur kelerius metus laukė oficialaus teismo proceso.
M.Zedongą pakeitęs D.Xiaopingas žiūrėjo į viską gerokai paprasčiau – jis nusprendė į komunistinę santvarką integruoti laisvosios rinkos elementus. Gimė "kiniškasis socializmas", kuriame nebebuvo draudžiama turėti privačios nuosavybės ir mėgautis jos teikiamais privalumais.
Kolektyvizuoti ūkiai de facto vėl grįžo į individualias rankas, šalis atsivėrė užsienio investuotojams, parduotuves užplūdo vakarietiškų gėrybių gausa, o spauda bei intelektualai nuo šiol galėjo liesti Mao laikais nekvestionuojamas temas. Nepaisant to, visa politinė valdžia liko Komunistų partijos rankose.
Tuo pat metu D.Xiaopingo reformos ne tik leido augti Kinijos pramonei bei ekonomikai, bet ir įsikeroti nepotizmui, korupcijai, padidinti materialinį atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.
Politinėje scenoje susikūrė dvi grupuotės. Viena iš jų – kraštutiniai bolševikai, pasisakę už griežtesnę kontrolę, kita – progresyvieji, skatinę tęsti reformas.
D.Xiaopingas, neturėjęs jokio oficialaus posto Komunistų partijoje, atliko moralinio arbitro vaidmenį. Ryškiausias progresyviųjų lyderis buvo Hu Yaobangas (1915–1989), nuo 1982 m. iki 1987 m. ėjęs Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas.
Šis politikas ne tik pasisakė už socialines ir ekonomines reformas bei didesnę Tibeto autonomiją, bet ir turėjo "nesusitepusiojo" reputaciją. 1987 m. H.Yaobangas buvo išstumtas iš politinės arenos, o 1989 m. balandžio 15 d. netikėtai mirė nuo širdies smūgio.
Spauda apie jo netektį pranešė trumpa žinute, o partija iš pradžių net neketino velionio pagerbti valstybinėmis laidotuvėmis. Tai itin papiktino pokyčių ištroškusias bei dėl ekonominių ir socialinių bėdų nerimaujančias visuomenės dalis.
Siekdami pagerbti mirusį politiką, studentai, inteligentai ir darbininkai ėmė rinktis didžiausioje Pekino aikštėje, vadinamoje Dangiškosios ramybės vartais (Tian‘anmen). Per kelias balandžio dienas gedulas virto gigantišku prieš valdančiuosius nukreiptu protestu, kuris, bėgant savaitėms, persikėlė net į 250 miestų.
Jis įtraukė ne tik jaunuomenę, bet ir darbininkus, namų šeimininkes, valdininkus ir netgi Kinijos karinio laivyno jūreivius. Tuo pat metu protestas vėl suskaldė valdžios atstovus į dvi stovyklas. H.Yaobango bendražygis Zhao Ziyangas (1919–2005) skatino partiją palaikyti dialogą su protestuotojais, o tuometis ministras pirmininkas, kraštutinių bolševikų atstovas Li Pengas (1928) ragino nenusileisti.
Balandžio 26 d. oficialioje spaudoje pasirodė D.Xiaopingo pranešimas, smerkiantis protestuotojus. Tai dar labiau įsiutino studentus, kurie nusprendė gegužės 13 d. pradėti bado streiką, apkartinusį Michailo Gorbačiovo (1931) vizitą.
Pirmą kartą per 30 metų į Kiniją oficialaus vizito atvykęs sovietų caras buvo priimtas ne taip iškilmingai, kaip norėjo šeimininkai. Iki pat birželio 3 d. Dangiškosios ramybės vartų aikštėje tvyrojo išskirtinė atmosfera, kurią vakariečių korespondentai prilygino vyravusiai 1969 m. vasarą Vudstoko festivalyje, o protestuotojai ėmė nuoširdžiai tikėti, kad kelio atgal nebėra ir šis jų jaunystės nuotykis žymi Kiniją valdančio autoritarinio režimo galą.
Jų naivias viltis įkūnijo gegužės 30 d. priešais Mao nuotrauką meno studentų atidengta Demokratijos deivės statula. Ankstų birželio 3-iosios rytą protestus pradėjo vaikyti dvi raudonosios Kinijos armijos divizijos, perkeltos į sostinę iš gilios provincijos. Vietiniais kariškiais valdžia nepasitikėjo ir juos traktavo kaip nepatikimus ir galinčius pereiti į protestuotojų pusę.
Iš pradžių žmones buvo bandoma vaikyti "gyvybei nekenksmingomis priemonėmis" (pvz., ašarinėmis dujomis), tačiau protestuotojai ne tik nesitraukė, bet netgi atsakė agresyviais veiksmais – jie mėtė akmenis, statė barikadas ir Molotovo kokteiliais padegė keletą šarvuotų mašinų. Žuvus keliems malšintojams, armija nusprendė imtis rimtų ginklų.
Visą tą birželio naktį (iš 3-iosios į 4-ąją) ir dalį ryto rajonuose, supančiuose Dangiškosios ramybės vartų aikštę, girdėjosi automatų šūviai ir tankais traiškomų žmonių riksmai. Niekas nežino, kiek asmenų tada mirė. Valdžia tvirtino, kad keli šimtai, o Raudonojo Kryžiaus atstovai – kad keli tūkstančiai. 2017 m. išslaptintame Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Kinijoje (1988–1991) Alano Eweno Donaldo (1931–2018) pranešime teigiama, kad žuvo per 10 tūkst. žmonių. Pasak diplomato, jo šaltinis – "geri draugai, turintys patikimų ryšių Kinijos valdžioje".
Prieš porą metų miręs Nobelio taikos premijos laureatas (2010) literatūros kritikas Liu Xiaobo (1955–2017) buvo vienas iš nedaugelio, kurie liko su pačiais aktyviausiais studentais iki pat pabaigos. Teigiama, kad būtent jis įkalbėjo protestuotojus galų gale pasitraukti, taip išgelbėdamas 300 gyvybių.
Nors birželio 5 d. Pekino gatvės jau buvo "išvalytos", Vakarų reporteriai užfiksavo neįtikėtiną vaizdą. Vienas žmogus su pirkinių maišais išdrįso stoti priešais keturis tankus.
Tankai bandė jį aplenkti, bet jis jiems vėl pastojo kelią, o vėliau net ant vieno iš jų užlipo. Galų gale praeiviai nutempė drąsuolį į šalį. Vakaruose šis nufilmuotas kadras tapo ryžto, drąsos ir principingumo simboliu, tačiau iki šios dienos nežinoma nei to žmogaus tapatybė, nei priežastys, dėl kurių jis tada stabdė tuos tankus.
Kartais žmonės, veikiami savo išankstinio nusistatymo, suteikia kadrams norimą prasmę. Tai vadinama Levo Kulešovo (1899–1970) efektu.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Dėl naujojo krašto apsaugos ministro3
Vertindamas susidariusią geopolitinę situaciją, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas Artūras Zuokas kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, ragindamas atsakingai priimti visai valstybei svarbų sprendimą dėl naujojo krašto...
-
Komunalinė laisvės devalvacija3
Nors praėjo jau 34 metai nuo bolševikmečio, tačiau ir vėl stebime paradoksą – vis agresyviau veisiasi tie, kuriems laisva Lietuva – anoks čia gėris. Nepriklausomybė jiems ne tik ne vertybė, bet ir atsainių abejonių objektas. Ką d...
-
Šiuolaikinis folkloras1
Gyvenimas kėsinasi perrašyti folklorą. Patarlę „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“ jau reikėtų pakeisti: „Atėmė Dievas dantis, atims ir duoną“. Jokių metaforų įžvelgti nereikia – pakaks suvokti tiesmukai. Nete...
-
Mobingo skvernai1
Faktas. Pravieniškių kalėjimo pareigūnai kurstė sunkius nusikaltimus padariusius nuteistuosius pabėgti. Tačiau tie neskubėjo: spyriojosi, branginosi. O ko tikėtis iš piktadarių? Prižiūrėtojai buvo atkaklūs: siūlė pinigų, be to, pa...
-
L. Savickas: neleisime teisiniuose procesuose užvilkinti sumokėtų baudų grąžinimo žmonėms1
Baudas iš gyventojų rinko drąsiai, o dabar net paaiškėjus, kad tai darė neteisėtai, pinigų grąžinti neplanuoja. ...
-
Metamorfozės. Koba7
Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) vaikystės ir paauglystės laikais dabartinės Gruzijos (Sakartvelo) valstybės žemės buvo gili Romanovų imperijos provincija, kurioje ko nors pasiekti norintis žmogus būdavo verčiamas atsis...
-
Š. Vaitkus sveikina Kretingos merą: nereikia pykti ant Palangos23
Gerbiamas Kretingos rajono savivaldybės mere Antanai Kalniau, sveikinu ir kviečiu arbatos puodeliui. ...
-
„Antroji Lietuva“ nenusileis „Pirmajai Lietuvai“2
Lietuva atšventė 34-uosius atkurtos Nepriklausomybės, Laisvės metus. Per kelis dešimtmečius ėjome nelengvu Lietuvos keliu. Buvo sunku, nors ir dabar ne visiems yra lengva socialiai gyventi, įsitvirtinti mūsų gražioje tėvynėje. ...
-
Linkėjimai iš Kremliaus2
Senų gerų įpročių atsikratyti sunku, o neretai ir iš viso neįmanoma. Tai liudija pastarasis brutalus išpuolis Vilniuje prieš didžiausio Kremliaus priešo A. Navalno (kuris toks liko net miręs) bendražygį L. Volkovą. Užpuo...
-
Šventos dviprasmybės5
Popiežiaus Pranciškaus valdoma katalikų bažnyčia išjudino Kubos ir JAV santykius. Ne be pirmojo popiežiaus iš Lotynų Amerikos pastangų prie derybų stalo sėdo ketvirtį milijono gyvybių nusinešusio konflikto Kolumbijoje pus...