Dangiškasis vėjas Havajuose

Antros rūšies lėktuvai "Aichi D3A" priskiriami pikiruojančių bombonešių klasei. Pastarieji sukurti mažiems ir judantiems taikiniams (pvz., laivams) eliminuoti. Pamatęs auką, pikiruojantis bombonešis, lyg plėšrus paukštis, kaukdamas staigiai neria žemyn – šiurpus ir savaip žavingas reginys. Dar lėktuvų eskadrilėje galima rasti "Mitsubishi A6M Zero", kurių paskirtis – kautis su priešo lėktuvais.

4.00 val. ryto jaukiai įkyri sirena pažadina lakūnus. Atakai vadovausiantis komandoras Mitsuo Fuchida (1902–1976) juos pakviečia išgerti tradicinės sakės taurės į imperatoriaus sveikatą. Sėdę prie lėktuvų šturvalų, šie padangių samurajai skris Pearl Harboro kryptimi.

Dar Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1918) Japonija kariavo prieš Vokietiją. Dabar ji stovi Trečiojo reicho pusėje. Tiesa, skirtingai nei naciai, fašistai ar sovietai, japonai nesiekia perprogramuoti žmonijos sąmonės ir sukurti naujos utopinės civilizacijos. Jų tikslas yra ciniškai pragmatiškas – tapti dominuojančia jėga Rytų Azijoje ir visame Ramiajame vandenyne.

Svarbiausia simboline figūra Tekančios Saulės šalyje tuomet buvo 124-asis imperatorius Hirohito (1901–1989). Jis buvo garbinamas lyg gyvas dievas, tačiau tikroji galia tuomet priklausė karinei chuntai su generolu Hideki Tojo (1884–1948) priešakyje. Jų valią įtvirtino slaptoji policija Kempeitai, žiaurumu nenusileidusi kolegoms iš gestapo ir NKVD bei kontržvalgyba Tokko (vadinta "minčių policija").

Dar XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje japonai ėmė skverbtis į Kiniją, užimdami Mandžiūrijos regioną ir sukurdami marionetinę Mandžuko valstybę. Šios valstybės vadovu jie paskyrė Pu Yi (1906–1967) – paskutinįjį Kinijos imperatorių, kuris paveldėjo ir prarado savo sostą dar būdamas vaikas. Tarptautiniame Tokijo karo nusikaltėlių teisme (1946–1948) Pu Yi bus vienas svarbiausių liudytojų, padėsiančių pakarti H.Tojo ir jo bendrus.

1937 m. Japonija pradėjo atvirus karo veiksmus prieš Kiniją, o 1940-ųjų rudenį įsitvirtino Prancūzijos valdomoje Indokinijoje. Kolonijas tebekontroliuojantis Vichy režimas, paklusdamas naciams, perleido Japonijai karines oro bei jūrų bazes. Už šiuos pokštus JAV nutraukė Japonijai naftos tiekimą ir įšaldė jos piliečių sąskaitas. Jungtinės Valstijos tuomet buvo paskutinė kliūtis, trukdanti Japonijos dominavimui regione.

Operaciją, turinčią suduoti lemiamą smūgį, parengė admirolas Isoroku Yamamoto (1884–1943) – prieštaringa ir spalvinga asmenybė. Tarptautinės reikšmės figūra, 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos karo veteranas, Harvardo universiteto absolventas, vienas autoritetingiausių asmenų kariniame laivyne bei visame pasaulyje gerbiamas diplomatas. Jis netikėjo karo su JAV sėkme, tačiau žinojo, kad šis neišvengiamas. Jis padarė viską, kas jo valioje, kad užtikrintų Japonijos pergalę ir tuo pat metu giliai širdyje troško savo šalies pralaimėjimo.

Daug svarbios informacijos, panaudotos puolime, jam suteikė šnipas Takeo Yoshikawa (1914–1993), dirbęs Havajuose po diplomatine vicekonsulo priedanga. Tuo metu šiose salose gyveno 160 tūkst. japonų, tačiau T.Yoshikawa vėliau tvirtins, jog nė vienas autoritetingas ir šnipinėti padėti galėjęs diasporos asmuo nesutiko bendradarbiauti. Taip pat jis teigs nežinojęs, kam bus panaudota renkama informacija.

JAV ir Japonijos priešpriešai pasiekus kulminaciją, konfliktą buvo bandoma spręsti derybomis, tačiau šioms dar nesibaigus buvo įsakyta pradėti ataką. Jos išvakarėse prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas (1882–1945) išsiuntė laišką imperatoriui Hirohito su taikos pasiūlymu, tačiau atsakymo nesulaukė.

Gruodžio 7 d. maždaug 6.30 val. vietos laiku amerikiečiai Pearl Harboro prieigose nuskandino japonų povandeninį laivą. Praėjus pusvalandžiui, radarai užfiksavo nenustatytų spiečių lėktuvų, kuriuos JAV kariai palaikė savais "B 17", skrendančiais iš Kalifornijos į Filipinus. 7 val. 48 min. M.Fuchida, karo metu atsiversiantis į krikščionybę, o vėliau persikelsiantis gyventi į JAV, sušuko lėktuvams kodinę frazę, skelbiančią atakos pradžią: "Tigras! Tigras! Tigras! (Tora! Tora! Tora!)."

Pirmosiomis aukomis tapo ne laivai, o lėktuvai, stovintys ant žemės. Pirmasis kritęs laivas buvo "USS Utah". Vėliau laivai "USS Helena" ir "USS Oglala" iš karto patyrė tos pačios torpedos smūgį. Ketvirtasis užpultas laivas buvo "USS Raleigh". Kitu japonų grobiu tapo daugybė laivų, stovinčių prie Fordo salos – "USS Arizona", "USS Oklahoma, "USS West Virginia", "USS California", "USS Nevada", "USS Tennessee", "USS Maryland" ir "USS Pennsylvania".

Puolimą sudarė dvi bangos, tačiau antrosios metu amerikiečiai jau buvo atsitokėję. Apie 10 val. atakos baigėsi ir japonai grįžo į savo laivus. Nors kai kurie japonų lakūnai norėjo surengti trečiąją puolimo bangą, nukreiptą prieš uosto infrastruktūrą ir naftos atsargas, admirolas C.Nagumo tam nesiryžo. Jo nuomone, tai būtų buvę pernelyg rizikinga. Žuvo maždaug 2,5 tūkst. amerikiečių bei 30 japonų, dar 1,5 tūkst. amerikiečių sužeista.

Į laivus sugrįžę japonų lakūnai dar nežinojo, kad puolimas įvyko nepaskelbus karo. Dėl to jie vėliau jausis itin nesmagiai. Jie tikėjo stojantys į garbingą kovą su visaverčiu priešininku, tačiau užklupo šį nepasirengusį, lyg kokie vagys ar žudikai. Svarbu ir tai, kad per ataką uoste nebuvo nė vieno amerikiečių lėktuvnešio. Tuo metu jie dalyvavo pratybose jūroje ir liko sveiki.

Kitą dieną prezidentas F.D.Rooseveltas kreipėsi į Kongresą. Gruodžio 7-ąją jis pakrikštijo "amžinai gėdoje gyvuosiančia diena". Dar jis pareiškė: "Nesvarbu, kiek mums prireiks laiko atsakyti į šį iš anksto suplanuotą išpuolį, Amerikos žmonės savo teisumo galia drąsiai kovos iki galutinės pergalės."