D. Trumpo diplomatinis vojažas verčia susimąstyti apie priemones Vakarams apsaugoti | KaunoDiena.lt

D. Trumpo diplomatinis vojažas verčia susimąstyti apie priemones Vakarams apsaugoti

Kas dabar? Po savaitę trukusio chaoso atrodo viliojama pasinerti į nuostabos ir siaubo būseną. Prezidento impulsyvus, neišmanėliškas elgesys, jo panieka sąjungininkams ir meilikavimas priešininkams Vašingtone sukėlė didžiulę sumaištį, neregėtą nuo „Watergate“ skandalo laikų. Po prezidentų Trumpo ir Putino mįslingo susitikimo akis į akį Helsinkyje buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Mike'as McFaulas atrodo patekęs į kažkokį amerikiečių, kuriuos norėtų ištardyti rusai, sąrašą. Sutarta dėl naujo saugumo plano, bet apie jį kalba tik rusai. Ponas Trumpas atsainiai pareiškia, kad jam nepatinka idėja, jog Jungtinės Valstijos privalėtų kariauti, kad apgintų NATO sąjungininkę Juodkalniją. NATO 5-asis straipsnis byra mūsų akivaizdoje.

Nenuostabu, kad JAV administracijoje didėja nepritarimas: personalo vadovas Johnas Kelly iš Baltųjų rūmų paskambino aukšto rango respublikonams ir paragino jiems daryti spaudimą prezidentui. Šalies vyriausiasis žvalgybos vadas Danas Coatsas paskelbė precedento neturintį viešą pareiškimą, patvirtinantį žvalgybos bendruomenės nusiteikimą sakyti valdžiai tiesą. Prezidentą viešai kritikuoja netgi jo sąjungininkai iš „Fox News“, o kritikai atvirai kalba apie išdavystę.

Tuo metu Roberto Muellerio tyrimas juda į priekį – nepaliaujamai ir stebėtinai sparčiai, atskleisdamas Rusijos kišimosi mastą (dabar, po stulbinamo viešo nuomonės pakeitimo nenoriai pripažįstamą ir paties Donaldo Trumpo). Pasidalykit spragėsiais, patogiai atsiloškit ir stebėkit visų laikų puikiausią politinį siaubo filmą.

Dar viena pagunda – matyti tik šviesiąją pusę. Ponas Trumpas iš tikrųjų teisus dėl daugelio dalykų. Sąjungininkai skiria per mažai lėšų. Vokietijos požiūris į energetikos saugumą išties sukrečiančiai blogas; į šią šalį giliai prasiskverbusi Rusijos įtaka – daug labiau negu daugelis yra linkę pripažinti. Vokietija taip pat eksportuoja per daug, vartoja per mažai, ir tai destabilizuoja Europos ekonomiką. Irano sutartis turi trūkumų, todėl ją reikia persvarstyti. Ponas Trumpas gali nemaloniai šiurkščiai kalbėti apie šiuos klausimus, bet ankstesnės administracijos stengėsi būti mandagios ir nieko nepasiekė.

Tiek pasyvumas, tiek polinkis žvelgti pro rožinius akinius krizės metu yra vienodai pavojingi.

Be to, kad ir kokie būtų prezidento asmeniniai trūkumai ar silpnybės, Amerikos valdymo sistema išlieka tvirta. Juo daugiau jis daro klaidų, juo labiau reiškiasi jų taisymo mechanizmai. Padėtį prižiūri pakankamai suaugusių žmonių: ne vien generolas Kelly Baltuosiuose rūmuose, bet ir Jimas Mattisas Pentagone ir Wessas Mitchellas – Valstybės departamente. Nepaisant visų kvailysčių, Helsinkis tikrai nebuvo Jalta. Ankstesnės administracijos yra pridariusios blogų dalykų (prisiminkit Obamos administracijos „perkrovimą“). Mes juos atlaikėme. Šiuos irgi išgyvensime. Kongresas laikysis savo pozicijos dėl sankcijų. NATO viršūnių susitikimas paskelbė protingą baigiamąjį pareiškimą. Realus JAV karinis buvimas Europoje stiprėja. Sąjungininkų išlaidos gynybai didėja. Taigi, likit ramūs ir toliau dirbkit.

Abu šie požiūriai klaidingi. Tiek pasyvumas, tiek polinkis žvelgti pro rožinius akinius krizės metu yra vienodai pavojingi.

Visų pirma Vladimiras Putinas bus padrąsintas diplomatinės reabilitacijos, kurios sulaukė iš Trumpo. Amerikos prezidentas investavo asmeninį prestižą, kad išlaikytų draugiškus ryšius su Kremliaus kleptokratu. Tai trikdys jo atsaką į kokį nors naują Rusijos triuką. Tokio triuko galima sulaukti Ukrainoje, gavusioje stulbinamai menką diplomatinį palaikymą. Tai gali nutikti Vakarų Balkanuose (ypač po pono Trumpo nevykusių žodžių apie Juodkalniją). Arba Baltarusijoje – šalyje, kuri Vakarams menkai terūpi ir kurios jie nebūtų nusiteikę ginti. Tačiau kažkas bjauraus tikrai įvyks – ir gana greitai.

Taip pat neturėtume manyti, kad pono Trumpo buvimas yra nuokrypis nuo normos. Amerikos politikos ir tarptautinių santykių būklė buvo smarkiai pašlijusi dar prieš jam iškylant kaip politikui. Šie sunkumai išlieka. Žinant izoliacionistines nuotaikas ir apmaudą namuose, kuriais prezidentas pasinaudojo (ir dar labiau juos pakurstė), labai gali būti, kad mūsų tebelaukia ne dveji, o šešeri metai su Trumpu.

Dar blogiau, kad jo įpėdinis, kad ir kas juo taptų, gali būti lygiai toks pats nesidomintis Pax Americana kaina ir nauda. Pono Trumpo nuolat vartojamos frazės – pavyzdžiui „Kai kada mūsų blogiausi priešai yra vadinamieji draugai arba sąjungininkai“ – paskatino nerimą keliantį paramos NATO nuosmukį tarp respublikonų, dabar pasidalijusių į vienodo dydžio stovyklas dėl klausimo, ar JAV turėtų likti Aljanso narė. Ankstesnis iš pažiūros neįveikiamas Amerikos politikos konsensusas subyrėjo. Būtų skubota manyti, kad jis bus atkurtas greitai – tiesą sakant, galbūt to niekada nebesulauksime.

Kyla neišvengiama ir nemaloni išvada: nepaisant visų prezidento pompastiškų pareiškimų apie prekybą, Jungtinės Valstijos prognozuojamoje ateityje netaps strateginėmis priešininkėmis sąjungininkams Europoje, Azijoje ar kur nors kitur. Vis dėlto Amerika nebėra neginčijama Vakarų hegemoninė galia. Lyderystė grindžiama patikimumu, o jį ponas Trumpas sugriovė. Pirmąkart nuo Berlyno aprūpinimo iš oro operacijos, surengtos prieš 70 metų, sąjungininkai Europoje nebegali kliautis Jungtinėmis Valstijomis.

Kita vertus, visiškas susiskaldymas nėra neišvengiamas. Britanija ir kitos Europos šalys dabar turi pereiti į gynybą, kad išgelbėtų transatlantinį aljansą. Jos turi daryti viską, ką gali, kad perkalbėtų prezidentą ir padidintų Kongreso, visuomenės ir kitų amerikietiškosios sistemos dalių palankumą NATO. Ši kova toli gražu nėra pralošta ir dar gali būti laimėta. Vis tik pralaimėjimas įmanomas, todėl turime ruoštis nerti į brangiai kainuosiančią ir rizikingą naują postatlantinės gynybos epochą.

Kad pamatytume ateitį, pažvelkime į pastarojo meto tendencijas. Senosios struktūros blunka. NATO ir Europos Sąjunga anksčiau nepalaikė itin glaudžių ryšių. Dabar jos intensyviai bendradarbiauja.

Švedija ir Suomija, nors ir nėra NATO narės, tampa vis artimesnės Aljansui. Vakarų karinis bendradarbiavimas su Ukraina – glaudesnis negu daugelis suvokia, be kita ko, dėl šios šalies įgytos kruvinos, bet vertingos patirties atremiant įprastą ir hibridinę Rusijos agresiją. Didžioji Britanija ir Prancūzija pradėjo papildomas daugiašales karines iniciatyvas, kad būtų galima koordinuoti spartų ir lankstų pajėgų dislokavimą. Iki 2020 metų turėtų pradėti veikti atskiros bendros anglų ir prancūzų ekspedicinės pajėgos. Švedija ir Suomija pradėjo beprecedentį dvišalį dalijimąsi žvalgybos duomenimis ir karinį bendradarbiavimą. Kitos šalys imasi praktinių priemonių, kad sutelktų turimus negausius išteklius ir galėtų jais dalytis.

Kol kas ši pažanga gali atrodyti lėta, bet ankstesni tabu sparčiai nyksta. Pavyzdžiui, transatlantinio bloko griežtosios linijos šalininkai, ypač britai, dešimtmečius priešinosi bet kokioms nepriklausomoms Europos gynybos iniciatyvoms, laikydami jas sąmokslu (paprastai vadovaujamu prancūzų) žlugdyti NATO. Dabar tokioms pastangoms trukdo tik Turkija, prieštaraujanti bet kokiam NATO bendradarbiavimui su ES, nes jame dalyvauja Kipro vyriausybė. Kaip bebūtų, kol Turkijos autokratinė valdžia stumia šalį į diplomatinį užribį, ES ir NATO bendradarbiavimas klesti.

Naujų saugumo projektų privalumas – greitis ir lankstumas. Užuot kliovęsi 29 nares turinčios NATO gremėzdiška biurokratija (pažeidžiama aikštingų arba vangių narių blokavimo ir vilkinimo), naujos koalicijos yra sudarytos iš šalių, panašiai suvokiančių grėsmes ir pasitikinčios vienos kitomis, todėl sprendimai priimami sparčiai ir veiksmingai.

Būtų galima žengti daug toliau. Europos bendradarbiavimas neprivalo būti grindžiamas vien atskiromis valstybėmis. Kelis pastaruosius metus raginau įkurti Europos legioną. Jis pritrauktų kariuomenei neabejingų žmonių iš šalių, kurios dabar nebėra aktyvios karinių operacijų veikėjos – pavyzdžiui, Austrijos, Airijos ar Portugalijos. Prieglobsčio prašančių asmenų ir ekonominių migrantų pareiškimai taip pat būtų laukiami: pilietybė galėtų būti atlygis už tinkamos trukmės tarnyba. Tam galėtų vadovauti ir organizuoti prancūzai, jau turintys pavyzdinį Svetimšalių legioną. Kitos šalys galėtų prisidėti padengiant išlaidas.

Vieninga Europa yra daug turtingesnė ir stipresnė už Rusiją, bet mes nesame vieningi.

Mums reikės daug daugiau tokių saugumo projektų. Kai kada JAV galėtų būti sąlyginės partnerės, kitais atvejais – nedalyvautų. Kai kurie iš šių susivienijimų galėtų būti negriežtai apibrėžti, o kiti, kaip antai užsiimantys kova su terorizmu, būtų griežtai organizuoti.

Dalijimasis informacija taip pat turėtų būti glaudus, nors pono Trumpo keisti ryšiai su Rusija yra priežastis nerimauti. Sąjungininkai nebenori, kad jų sunkiausiai išpeštos paslaptys atsidurtų kasdieniame raporte prezidentui, nes baiminamasi, kaip jos gali būti panaudotos.

Reikia pripažinti, visi realūs arba planuojami Europos gynybos projektai karybos požiūriu tebėra silpni. NATO planai nepaprastiesiems atvejams numato, kad turėtų būti imtasi didžiulio masto Amerikos sunkiosios šarvuotosios technikos ir kitų pajėgų perkėlimo į Europą, siekiant apginti (arba išvaduoti) teritorijas, kurioms grėsmę kelia Rusija. Aišku, kad nelanksti logistika ir politiniai kliuviniai mažina šių planų patikimumą, bet jokios Europos šalys nei dabar, nei prognozuojamoje ateityje neįgis pakankamo karinio svorio, kad kompensuotų amerikiečių galią ir manevringumą.

Nerimą kelia ir branduolinis veiksnys. JAV ir Rusija yra branduolinės supervalstybės. Britanija ir Prancūzija tokios nėra. Be Amerikos branduolinio arsenalo baimės faktorius krypsta Kremliui palankia linkme. Abi šios problemos išsprendžiamos, bet tik smarkiai pagerintų gynybos biudžetų kaina. Esmė – ne leisti daugiau pinigų, o veiksmingiau juos naudoti. Europa gynybai skiria keturiskart daugiau lėšų negu Rusiją (netgi atsižvelgus į didesnį Rusijos išlaidų veiksmingumą). Tačiau mes švaistome pinigus netinkamiems dalykams – pastatams ir atlyginimams, užuot investavę į pažangią ginkluotę arba patikimą logistiką.

Tačiau teritorinė gynyba – ir apokaliptiniai pasvarstymai apie baimės pusiausvyrą – yra tik dalis XXI amžiaus saugumo aplinkos. Branduoliniai ginklai – netinkamas atsakas į pajėgų ir gerai aprūpinamą Rusijos hibridinio karo priemonių arsenalą. Prie šių neišsemiamų pajėgumų rinkinio priskiriamas korupcijos, kibernetinių atakų, diplomatinių žaidimų „skaldyk ir valdyk“ tikslingas naudojimas; naudojimasis ekonominiais, etniniais, kalbiniais, regioniniais, religiniais ir kitokiais nesutarimais; ekonominės sankcijos, įskaitant svarbaus eksporto arba tranzito suvaržymus; naudojimasis energetikos išteklių tiekimu; finansinės panikos kurstymas; pastangos naudoti istoriją kaip ginklą šalių taikinių reputacijai žlugdyti ir Kremliaus nusikaltimams nuslėpti; slaptosios informacijos operacijos – kibernetiniai įsilaužimai ir duomenų nutekinimai; teisinis arsenalas – piktnaudžiavimas vietos arba tarptautinėmis teisingumo procedūromis, pavyzdžiui, Interpolo raudonųjų pranešimų išdavimas kritikams, šmeižto bylų kėlimas ir bylinėjimasis, skirtas dėmesiui nukreipti; karinis blefas ir žvanginimas ginklais; nereguliarieji ir reguliarieji karo veiksmai; naudojimasis organizuotais nusikalstamais tinklais, siekiant demoralizuoti ir įbauginti; atviri ir slapti mokėjimai, siekiant daryti įtaką politinėms partijoms, analitiniams centrams, žiniasklaidos priemonėms ir mokslo institucijoms; fizinis ir kibernetinis oponentų ir kritikų bauginimas; naudojimamsis tikinčiųjų, ypač ortodoksų, religiniais jausmais; diversijos ir vandalizmas, socialinių normų ir visuomenės pasitikėjimo valstybės institucijomis griovimas; prieš visuomenę nukreipto smurtinio elgesio rėmimas.

Padėtis tampa dar keblesnė, nes ši taktika nėra naudojama pagal kokį nors nekintamą arba nuoseklų modelį. Rusijos žvalgybos vadovai – ne kvailiai. Jie kuria naujus metodus, ypač taktinių priemonių naujus derinius ir sekas, kaskart jas tobulindami ir atsižvelgdami, kas veikia, o kas – ne. Mes manome matą paveikslą, bet iš tikrųjų mūsų priešininkai rašo scenarijų pjesei.

Kad atremtume šias grėsmes, reikia iš pagrindų pertvarkyti vyriausybę ir visuomenę, iš naujo apsvarstyti mūsų siaurą požiūrį į kontržvalgybą, baudžiamąjį teisingumą, finansų priežiūrą, interneto saugumą ir žiniasklaidos kontrolę, taip pat pakeisti mūsų atsainią saugumo kultūrą.

Šie nauji pavojai saugumui reikalauja intensyvesnio daugiašalio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, veiksmai, atrodantys panašūs į pinigų plovimą vienoje šalyje, iš tikrųjų gali būti pragaištingas puolimas prieš kitos valstybės politinę sistemą.

Mums taip pat reikia daugeliu atžvilgiu išmokti mąstyti kitaip. Dėl žmogiškųjų silpnybių mums lengviau žavėtis problemomis negu jas spręsti, susitelkti į matomus, o ne į nepastebimus pavojus, taip pat naudotis turimomis priemonėmis, o ne pasirūpinti naujomis, kurių mums iš tikrųjų reikia.

Skiriame pernelyg daug dėmesio lengvai pastebimai Kremliaus propagandai, ypač anglų ir kitų Vakarų valstybių kalbomis. Iš tikrųjų informaciniai karai – tai yra, tikslingai klaidinančios „melagingos naujienos“ ir blaškantis trolių bei interneto robotų naudojimas – tėra vienas, nors ir labai matomas aukščiau išvardyto arsenalo elementas

Apmaudu, bet daugelis Vakaruose tebemano, kad ši problema yra gana nauja. Taip nėra. Visos paminėtos taktikos per kelerius ankstesnius metus jau yra išbandytos priešakinėse valstybėse – daugeliu atvejų nuo 10-o dešimtmečio pradžios. Žmonės šiose šalyse – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vidurio Europoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitur – perspėdavo kitas Aljanso nares, bet bergždžiai. Senosios Vakarų šalys dėl savo menamo visažiniškumo neįsiklausydavo ir sakydavo, kad Rusiją supranta daug geriau negu buvusios pavergtosios valstybės.

Šis arogantiškas neveiklumas brangiai kainavo ir dabar yra labai pavojingas. Įtakos operacijos – daug žalingesnės negu kinetiniai karo veiksmai. Jeigu jos pavyksta, karinis priešinimasis tampa beprasmis. Silpna Rusijos kariuomenė gali laimėti karą tik savo betarpiškoje kaimynystėje. Tuo metu jos kiršintojai yra nuskynę laurų už savo veiksmus Berlyne, Bratislavoje, Budapešte, Londone, Prahoje, Romoje – ir Vašingtone.

Atsakas į šias grėsmes bus brangus ir sunkiai įgyvendinamas, susijęs su kai kuriais skausmingai kompromisais. Vieninga Europa yra daug turtingesnė ir stipresnė už Rusiją, bet mes nesame vieningi. Amerikos lyderystė būtų sveikintina, tačiau mums teks be jos apsieiti. Rusijos (o netrukus – ir Kinijos) keliami iššūkiai didėja. Tuo pat metu mūsų tarpusavio pasitikėjimas ir politinė santarvė sparčiai krinka. Mūsų rietenos dėl „Brexit“, migracijos ir kitų antraplanių dalykų vis labiau atrodo panašesnės į priešmirtines konvulsijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Ir vėl to šlykštaus pedofilo snukis čia...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Už grotų sustingęs sovietmetis
    Už grotų sustingęs sovietmetis

    Teoriškai Pravieniškės turėtų būti ta vieta, kur nuteistieji tampa dori, taurūs piliečiai, kurie daugiau nebedaro nusikaltimų ir laiku moka alimentus. ...

    3
  • Žmonės konteineriai
    Žmonės konteineriai

    Vėlus antradienio vakaras. Išeinu į balkoną tradiciškai vakare pabūti gryname ore. Nakties tylą tik retkarčiais prablaško tolumoje suurzgiantis automobilio variklis. Tuomet gatve artėti ima dvi poros kojų ir traukiamų medžiagini...

    11
  • Gyvenimas be ribų
    Gyvenimas be ribų

    Gerbiamas teatro kritikas feisbuke mėgino atvėsinti aistras, užvirusias dėl režisieriaus Emilio Vėlyvio projekto "Zero Live Show" provokacijos Turgelių Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje: "Perspaustos reakcijos: T...

    4
  • Kūrėjas be tėvynės
    Kūrėjas be tėvynės

    Pastarąją savaitę kultūros pasaulį sukrėtė dvi pribloškiančios žinios. ...

    7
  • E. Lucasas: įdomūs Rusijos santykių su sąjungininkais vingiai
    E. Lucasas: įdomūs Rusijos santykių su sąjungininkais vingiai

    Turkija ieškos naujų draugų ir sąjungininkų, jeigu Trumpo administracija netinkamai su ja elgsis – tokia buvo rugpjūčio 10-ąją Niujorke pasiųsta Recepo Tayyipo Erdogano žinia. Turkijos prezidento žodžius reikėjo suprasti kaip grasinim...

    2
  • Turėti tiek, kiek pakanka
    Turėti tiek, kiek pakanka

    Šiemet prieš mūsų akis visuotiniame Lietuvos kultūros politikos pasaulyje – po lygiai padalyta kultūra didžiuosiuose miestuose ir regionuose. Skambios frazės žada, kad naujai sukurtas ir paleistas į gyvenimą modelis orientuosis b...

  • Beveik kaip Amerikoje
    Beveik kaip Amerikoje

    Visi tik skundžiasi ir skundžiasi, nors gyvename beveik kaip Jungtinėse Valstijose. Nepatinka įstatymai? Bet būtent mūsų įstatymai nenusileidžia amerikiečių. ...

    7
  • Šv. Rokas. Pjūties pabaiga
    Šv. Rokas. Pjūties pabaiga

    Gal norite nuvažiuoti į Naisius? Nemokamai. Jokios politikos, nuveš ir parveš autobusu, bus ekskursija, net gidas pasamdytas ir nieko nekainuos. Šituo gėriu neapsisprendusias sielas prieš pat Žolinę visuose "nevalstieti&sc...

    3
  • Vertingi mainai
    Vertingi mainai

    Ši vasara, vienus džiuginanti, kitus varginanti tropiniais karščiais, krepšinio gerbėjams šykšti kaip reta. Dar pernai visa Lietuva gniaužė kumščius už šalies vyrų rinktinės sėkmę Europos čempionate....

    1
  • Apie valdžią, gyventojus ir „Orhusą“
    Apie valdžią, gyventojus ir „Orhusą“

    Mūsų miestas sparčiai keičiasi ir žengia į priekį, tačiau susidaro įspūdis, kad nors ir pagal gerą, tačiau kažkieno parengtą ir visiems primestą scenarijų, mums, miestiečiams, tenka tik statisto, galinčio džiaugtis pozityviais rezultatais, v...

    11
Daugiau straipsnių