„Černobylio“ tiesa

Kalbant apie filmo kokybę, galima išskirti daugybę faktorių – pradedant nuostabiu aktorių darbu (pagrindinius vaidmenis atliko Jaredas Harrisas, Stellanas Skarsgardas, Emily Watson), baigiant grimo ar dailininkų pasiekimais. Bet svarbiausia, kad serialo kūrėjai rimtai priėmė kūrinio temą. "Černobylio" scenarijaus pagrindas – realūs įvykiai, avariją išgyvenusių žmonių prisiminimai, oficialūs raportai, faktai. Scenarijaus autorius Craigas Mazinas iš daugybės šaltinių išskiria Baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič (2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės) knygą "Černobylio malda". Sakytinės istorijos knygoje surinkti liudijimai: nuo kaimo senučių, pasilikusių gyventi savo trobelėse radiacijos užterštuose laukuose, iki į akistatą su katastrofa stojusių mokslininkų išpažinčių. Šie asmeniški pasakojimai knygoje pavadinti monologais, "vienišais žmonių balsais", chorais, dėstomi vieni, be pašalinio įsiterpimo, jie pasiekia skaitytoją lyg iš kažkokios nerealios anapusybės.

Pati S.Aleksijevič serialo idėją iš pradžių vertino skeptiškai, taip manyti ją vertė ankstesni nesėkmingi kino bandymai kalbėti Černobylio tema, tačiau po peržiūros sveikino visus "Černobylio" kūrėjų sprendimus. Ją ypač džiugina TV filmo populiarumas tarp jaunų žmonių, jų dėmesys šiai temai. Galbūt serialas paskatins ne tik turizmą, bet ir nukreips skaityti gerą literatūrą? Deja, dėl ne visai suprantamų priežasčių S.Aleksijevič pavardė titruose nėra paminėta, nors HBO ir įsigijo minėtos knygos teises.

Seriale atsekamos svarbiausios įvykių detalės, jos apgalvotai sluoksniuojamos, sukuriant dramatišką intrigą, paslaptingumo bei netikėtumo faktorius. "Černobylis" pasižymi taupiu, asketišku vizualiniu stiliumi (rež. Johanas Renckas), jis, kaip ir dera geram meno kūriniui, pereina daugelį lygių, kelia daugybę klausimų, o galutinė tiesa išryškėja "tarp kadrų". Pavyzdžiui, pasakojimas prasideda savižudybės scena (ji visame pasakojime yra paskutinė), o baigiasi Sergejaus Loznitsos "Procesą" primenančiu parodomuoju sovietiniu teismu: tiesos bei tikrųjų katastrofos priežasčių nuslėpimu, procesais, nepaliekančiais jokios vilties nekartoti panašių klaidų ateityje.

"Černobylio" serialas ne visada atitinka istorinius faktus. Pavyzdžiui, apie plastikinius langus ir kitus smulkius neatitikimus buvo ne kartą rašyta. Bet jis labai gerai perteikia tai, ką akcentuoja rašytoja: "Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka." Nors filmas yra apie praeitį, istorinius įvykius, kurių amžininkais buvo nemaža dalis žiūrovų, virš atkuriamų įvykių tvyro tam tikra nerealumo skraistė. Stebime jau įvykusią ir suvaldytą praeitį, bet ji tokia siaubinga, kad nieko tikroviško mums neprimena, veikiau atrodo fantastiniam žanrui tinkama apokalipsinės ateities versija.

Anot vieno avarijos likvidatoriaus, "praradęs tikėjimą, likęs be tikėjimo, tu jau ne dalyvis, o bendrininkas ir nebeturi kaip pasiteisinti".

Taip yra ne tik dėl filme dažno mokslinio požiūrio (vienas pagrindinių veikėjų yra mokslininkas Valerijus Legasovas) ir detalizuoto tyrimo, bet ir dėl pasakojime paliktos erdvės veikėjų jausmams, nuotaikoms. Veikiausiai, tai dar vienas S.Aleksijevič knygos poveikis šiam kūriniui, juk niekur kitur tiek daug nekalbama apie Černobylį išgyvenusių žmonių jausmus kaip "Černobylio maldoje": "Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti."

Černobylis – ne tik paslaptis, bet ir vienas didžiausių melų pasaulio istorijoje. "Kiekvienas melas, kurį mes sakome, sukuria skolą tiesai. Anksčiau ar vėliau, skola yra sumokama", – taip seriale teismo salėje prabyla vienas pagrindinių Černobylio avarijos likvidatorių V.Legasovas. Veikiausiai realus V.Legasovas taip niekada nėra sakęs (kaip ir nėra buvęs tame teisme), bet ne tai svarbiausia. Šie žodžiai labai gerai apibūdina tuometę situaciją, ir jie labai tinkami laikams, kuriais jie sukurti, t.y., šiandienai.

Daugelis Černobylio katastrofos liudininkų pasakoja apie absurdiškai tikėjusius žmones, stebėjusius įvykius per televiziją ar gavusius įsakymą vykti į avarijos vietą. Tai buvo įskiepytas tikėjimas, kad, nepaisant nieko, "mes gyvename gražiai ir teisingai, ir žmogus aukščiau visko, didžiausia vertybė". Praradę tokį tikėjimą neatsitiesdavo, neretai tai baigdavosi savižudybe, vienas tokių ir buvo V.Legasovas. Nes, anot vieno avarijos likvidatoriaus, "praradęs tikėjimą, likęs be tikėjimo, tu jau ne dalyvis, o bendrininkas ir nebeturi kaip pasiteisinti".

Baltarusiai buvo viena labiausiai nukentėjusių tautų per Černobylio avariją, bet tai nesustabdė šiandienos Baltarusijos nuo atominės elektrinės statybos Astravo mieste, prie pat Lietuvos sienos. Ji pastatyta vykstant panašiam faktų ir informacijos nuo visuomenės slėpimo mechanizmui. Elektrinės paleidimas greičiausiai įvyks nepaisant protestų, nepaisant, kad ji neatitinka Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) branduolinės saugos reikalavimų, nepaisant Černobylio tragedijos, kurią taip įtikinamai atkūrė TV filmo autoriai. Gerai, kad jo siunčiamą žinią gali išgirsti visas pasaulis, bet, atsakingi už Astravo elektrinės statybą (derybininkai, dalyviai ir bendrininkai) pasakojimą apie melo kainą, katastrofos aukas bei herojus gali praleisti, laikas susivokti jau seniai praėjo.

Gal "Černobylio" sėkmė prisidės prie didėjančio ekologinio sąmoningumo, atkreips visuomenės dėmesį į vykstančius procesus visame pasaulyje ir taip juos paveiks. Ekologinės problemos niekada nebūna tik lokalios, kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame, ar geriamas vanduo. Tai taip pat viena serialo temų.