Birželio godos

Viešojoje erdvėje nelabai girdisi erzelio apie aukštųjų mokyklų baigimo peripetijas.

O štai brandos egzaminai kasmet pritraukia dėmesį „tobulais“ žurnalistų štampais („Po egzamino dvyliktokė išklojo visą tiesą“), jau klasika tapusiais klaidų užduotyse aptarimais ir kritiškais pasvarstymais, kas gi iš tikro matuojama standartizuotais testais bei rašiniais.

Šįmet į bendrą liūdnos situacijos foną įsilieja nauja – mokslo metų ilginimo – tema.

Motyvai, kuriais remiasi šį sprendimą tvirtinanti ŠMM, yra tokie:

– Lietuvoje mokslo metai trunka 34 savaites, nors daugelio Europos šalių bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai mokosi 37–40 savaičių per metus;

– Lietuva pagal mokinių pasiekimus nepatenka tarp geriausių valstybių;

– Per mokslo metus nespėjama įgyvendinti numatytos programos;

– Daugeliui mieste gyvenančių tėvų tas būtų patogu, nes jie paprastai vėliau planuoja šeimos atostogas.

Neketinu diskutuoti kiekvieno iš šių punktų. Įdomiausia man, kiek mokyklų vadovų, mokytojų, tėvų, mokinių rimtai tiki, jog prailginus mokslo metus pagerės mokinių pasiekimai.

Kad pagrįsčiau šį savo giluminį netikėjimą, priminsiu, kas šiuo metu vyksta Suomijoje. Šalyje, taip netoli mūsų esančioje geografiškai ir šviesmečiais nutolusioje pagal savo sėkmingai įgyvendinamą švietimo filosofiją.

Suomijos švietimo ministrė Krista Kiuru patvirtina – šalies mokiniai neturi namų darbų. Gimnazistai paklausti atsako, jog namų užduotims, jei tokių pasitaiko, jie skiria 10–20 min. per dieną.

Mokyklų direktoriai yra įsitikinę, jog po pamokų vaikai turi daug būtinų veiklų: sportas, muzika, buvimas su draugais, bendravimas su šeima ir net – dėmesio! – privalo turėti laiko džiaugtis gyvenimu.

Paklausti, kokiomis užsienio kalbomis kalba, vyresniųjų klasių mokiniai dažniausiai vardija tris – suomių, švedų, anglų kalba; dažnas mini ispanų kalbą, yra mokančių prancūzų bei vokiečių kalbas.

Suomijoje nėra standartizuotų testų. Kodėl? Nes suomiams seniai aišku, jog mažiausiai trečdalį mokymosi laiko reikėtų skirti pasiruošimui juos išlaikyti.

Nėra standartizuotų testų – nėra ir mokyklų reitingavimo. Visuotinė nuostata: geriausia – arčiausiai namų esanti mokykla. Visos mokyklos lygios ir panašios. Nemokamą mokslą šalyje garantuoja konstitucija, todėl privačių įstaigų beveik nėra.

Turtingesnių šeimų vaikai eina į tas pačias kaimynystėje esančias mokyklas, o jų tėvams svarbu, kad būtent ta mokykla ir būtų gera. Kita tokio sprendimo pusė – vienoje klasėje 10 ir daugiau metų praleidę kartu pasiturintys jauni žmonės dukart pagalvos prieš eliminuodami vaikystės draugą tik dėl gaunamų pajamų skirtumo.

Mokytojai sako – mums svarbu, kad mokiniai „įdarbintų“ smegenis bet kokioje mokyklinėje veikloje, pvz., kepdami pyragus, studijuodami istoriją, mokydamiesi programavimo. Ir dar – kad jie patys kritiškai vertintų tai, ko mokosi.

Įdomus faktas – daugybė Suomijoje pritaikytų ir pasiteisinusių edukacinių idėjų pasiskolintos iš... JAV, kur jos nunyko, nes švietimas virto verslu. Amerikiečiams įkalta, kad poezijos mokymas tikrai nepadės susirasti darbo, o ir kiti menai – tik brangaus laiko švaistymas.

„Pagrindinis mano pamokų tikslas – kad mokiniai gerbtų save ir kitus, kad mokytųsi būti laimingais“, – sako matematikos mokytojas. Mokyklos užduotis – sužadinti mokymosi malonumą ir gyvenimo džiaugsmą, pritaria jam kiti kolegos.

Pagal įstatymą mokslo metai Suomijoje turi trukti 190 dienų. Į jas įskaičiuojamos ir 4 atostogų pertraukos – po savaitę rudenį ir žiemą, 10 dienų kalėdiniu laikotarpiu ir 4 dienos per Velykas.

Reziumė: nei ilgesni mokslo metai, nei nauji gražiai išrašyti ugdymo standartai niekaip negali būti siejami su geresniais mokinių pasiekimais Lietuvoje.