Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

Internetas išlaisvino žmogų. Su jo atėjimu atsivėrė neribotos galimybės kurti: turėti savo tinklaraštį, radiją ar televiziją su milijardine interneto vartotojų auditorija visame pasaulyje. Viskas kelių mygtukų paspaudimu, be jokių didelių investicijų ir be prievolės kam nors atsiskaityti. Todėl provokacija, reagavimo greitis ir bet koks dėmesys tampa svarbesni už objektyvumą. Dėmesys yra naujoji valiuta, tad netgi atsidaryti nuorodas socialinių tinklų naujienų sraute virsta per daug rimta investicija, kurios imasi retas.

Kelios sekundės nusprendžia, ar tau įdomu, ar tu judi toliau slinkdamas ir pasyviai vartodamas informaciją. Dažniausiai skambios antraštės nugali šaltinio turinį, kuris taip ir lieka paskendęs informacijos tėkmėje. Kai informacijos tiek daug, tiesiog nebėra jėgų, o gal ir prasmės ją pertikrinti. Kaip sakoma, jeigu "Google" paieškoje neatsiduri tarp pirmųjų penkių rezultatų – tavęs praktiškai nėra. Gyvename visiško informacijos persisotinimo laikais.

Paprastai tai žmogus, kuris supranta, kad kažkas yra ne taip su pasauliu, bet nežino, kaip galėtų kažką pakeisti.

Pasigavusios šią informacinio chaoso bangą iškilo ir konspiracijų teorijos. Konspiracininkus dažnai matome vaizduojamus kaip šaržuotus personažus su folijos kepurėlėmis. Tačiau iš tiesų šis reiškinys yra gerokai sudėtingesnis nei šiek tiek kvanktelėjusių folijos mėgėjų bendruomenė. Tai yra žmonės, kurie yra visai šalia, mūsų socialiniame rate, prie giminės stalo ar darbovietėje. Tai žmonės, kurie netikėčiausiu momentu gali imti ir pasakyti: "Netikiu konspiracijomis, bet... Rugsėjo 11-oji tikrai buvo saviškių darbas." Iš šimtų egzistuojančių konspiracijos teorijų bent viena tiki ir žmonės, kurie savęs visai nepriskiria folijos mėgėjams ir netgi patys iš jos mėgsta pasijuokti. Ir tai dar labiau intriguoja bandyti šį reiškinį suprasti.

Nors kai kurios konspiracijos šakojasi ir stiebiasi į patį kosmosą sulig Sirijaus žvaigždynu, kelionėmis laiku ir ateiviais, tačiau jų šaknys yra apraizgiusios mūsų šių dienų realybę. Darosi vis sunkiau paneigti, kad kapitalizmu ir demokratija paremta sistema išgyvena krizę. Tą aiškiai rodo artėjanti ekologinė ir klimato katastrofa, didėjanti ekonominė atskirtis tarp turtingiausiųjų ir likusio pasaulio, radikalių politinių jėgų atėjimas į valdžią. Pasaulinė pandemija dar labiau supurtė ir taip klibančius sistemos pagrindus.

Žmogus visada buvo linkęs sunkiai suvokiamus dalykus ar išgyvenamus sukrėtimus sau išaiškinti juos supaprastindamas, sistemindamas, kurdamas mitinius ir religinius scenarijus, kurie atskleidžia kažkokį aukštesnių jėgų planą. Tai slypi archetipiniuose žmogaus sąmonės procesuose. Maginis pasaulis, kuriame gyveno ankstyvųjų amžių civilizacijos, buvo derlinga terpė kurtis mitams, atsirasti pranašams ir šventiesiems, netgi gimti pasaulinėms religijoms. Šiais laikais, kai nebeliko senųjų dievų, o mokslas užėmė jų altorius, maginis pasaulis, regis, ištirpo šioje faktais paremtoje visagalio mokslo šviesoje. Bet konspiraciniai mitai bado pirštu ir verčia klausti: "Ar tikrai?" Ar tikrai giliai viduje žmogus tiek stipriai pasikeitė nuo mitus ir stebuklų istorijas kūrusio savo pirmtako? Augantys ne tik konspiracijų, bet ir pseudodvasingumo judėjimai rodo, kad senasis archetipinis mituose ir magijoje gyvenantis žmogus tebėra gyvas kažkur mūsų sąmonės užkaboriuose. Ir vaikšto XXI a. apsikarstęs bioenergetiką valančiais kristalais, virgulėmis matuoja savo biolauką.

Konspiracijose paprastai verda sistema nusivylęs žmogus, kuris yra išsiilgęs priklausyti kažkam. Kažkam prasmingo ir didingo, bendraminčių karžygių ratui. Tai paprastai yra žmogus, kuris supranta, kad kažkas yra ne taip su pasauliu, bet nežino, kaip galėtų kažką pakeisti. Norėdamas atkurti jėgos pusiausvyrą, su revoliucine dvasia jis bando kurti sistemai priešingą pasaulį. Taip žmonių galvose ima gimti pačios neįtikėčiausios idėjos.

Gal pasaulį valdo būrelis galingųjų kažkur po Kapitolijaus skliautais ar slaptose iliuminatų menėse? O gal George'as Sorosas, galintis vienu skambučiu iš savo kabineto suvaldyti viso pasaulio vyriausybes? Tarptautinis elitas, kuris jau ne vieną šimtmetį rūpinasi, kaip sukelti karus, kad lyg marionetę už virvelių galėtų tampyti ekonomiką? Ar farmacijos korporacijos, kurios gali susargdinti visą pasaulį, kad paskui parduotų vaistus? Gal Žemė plokščia, o žmogus niekada nenusileido Mėnulyje? Gal kosmosas neegzistuoja, o mes visi iš tiesų gyvename matematinėje matricoje? Gal "Titaniką" nuskandino masonai, o piramides pastatė ateiviai? Tačiau, net ir susikūręs savo paties maginį pasaulį, žmogus niekur nepabėga nuo sistemos. Tikintieji konspiracijomis neretai tampa niekada nesnaudžiančių priešiškų jėgų ar savų kėslų turinčių veikėjų taikiniu, kurie naudojasi jais ir situacija, kad pasiektų sau naudingų tikslų.

Įsivėlus į ginčą prie stalo ar feisbuko komentarų skiltyje, atrodo kad nuogi moksliniai faktai gali viską nuginčyti. Tačiau bet koks argumentas prieš konspiraciją transformuojasi į įrodymą, kad tikrai kažkas yra slepiama. Taip nutinka todėl, kad tokioje terpėje kalba ne faktai, o vyksta ginčas dėl asmeninės mitologijos, priklausymo grupei ir bendrų vertybių. Lygiai taip pat, kaip religiniai klausimai yra nenuginčijami, kadangi juos gina tikinčiojo įsitikinimai, taip ir konspiracija yra nenužudoma, nes piestu už ją stoja be galo stiprus žmogaus impulsas jausti prasmę.

Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 2 d. kviečia pasivaikščioti po konspiracijos teorijų ir jomis gyvenančių žmonių sąmonės labirintus drauge su interaktyviu socialinių medijų spektakliu "Mirgėjimas". Keturias dienas vykstančio teatrinio eksperimento metu bus perbrėžiamos ribos tarp tiesos ir melo, realybės ir fikcijos, klausiant žiūrovo, kuo (ne)įmanoma patikėti?