Bailių puota ant Kovo 11-osios drąsos griuvėsių

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad Kovo 11-oji – „tai mūsų drąsos, stiprybės ir vienybės šventė”. Ir jis teisus. Ypač į pirmą vietą iškeldamas drąsą, nes būtent ši klasikinė dorybė buvo labai svarbi iškovojant Lietuvos laisvę.

Tačiau kad ir kaip gražiai švęstume savo drąsą, gyvename ganėtinai bailioje visuomenėje, kuriai tik laki vaizduotė ir wishful thinking galėjo leisti susigalvoti „drąsios šalies” įvaizdį. Ant Kovo 11-osios drąsos likučių šiandien puotauja besidauginantys bailiai, kurie, kaip Rudyardo Kiplingo banderlogai, drąsos įgyja nebent susispietę į didesnius būrius ir persekiodami tikrų ar tariamų silpnumo ar vienišumo požymių demonstruojančius oponentus.

Praėjus 28 metams po Kovo 11-osios, Lietuvą kausto baimė. Ir tai – ne išorės priešo, epidemijos, bado, ateivių antplūdžio ar kitokios apokalipsės nuojauta. Tai – baimė būti nepakviestam į karjeristų ir pataikūnų puotą, kurioje tai, ką pavyks pagriebti nuo vaišių stalo, tiesiogiai priklausys nuo pataikūniškumo ir karjerizmo laipsnio. Čia karaliauja tuštybė, godumas ir padlaižiavimas, pakelti į standarto aukštumas. Bailių baliaus dalyviai dreba iš baimės šio standarto neatitikti.

Visuomenėje, praradusioje ir tikėjimo, ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija”, ugdomus klasikinius moralinius kelrodžius, žmogus pradeda vengti nebe ydų, o dorybių. Kitaip tariant, šioje visuomenėje žmogus bijos būti doras: teisingas, drąsus, išmintingas ir nuosaikus.

Jis bijos turėti, reikšti ir ginti nuosavas pažiūras. Bijos turėti tikrų bendraminčių ir bendražygių bei viešai su jais solidarizuotis. Bijos, kad, būdamas ištikimas ir tvirtas, nukentės arba nepakils karjeros laiptais aukštyn, todėl lengva ranka savo bendražygius išduos ir parduos arba, geriausiu atveju, nuo jų nusigręš. Ypač smagu ir saugu jam bus nusigręžti kaip tik tada, kai jo pažiūros ir bendraminčiai ims pralaimėti – ne teisiesiems, o stipresniesiems.

Įsipareigojimas bendroms pažiūroms ir jas ginantiems bendražygiams, kaip ir ištikimybė lemiamu sunkiu momentu, reikalauja būtent drąsos – to, kas bailių visuomenėje vertinama mažiausiai, nes trukdo prisitaikyti ir klestėti, plaukiant pasroviui, keičiant skūrą ir laižant reikalingus padus.

Sakysite – visur ir visais laikais yra prisitaikėlių ir bailių, tad kam čia sureikšminti ir sutirštinti dabartinės Lietuvos visuomenės problemas?

Reikalas tas, kad toli gražu ne kiekvienos visuomenės ir valstybės likimas ir, maža to, išlikimas taip smarkiai priklauso nuo drąsos, kaip Lietuvos. Tai pirmiausia mažų valstybių, gyvenančių didelių agresorių pašonėje, problema. Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Gruzijos.

Didesnės arba geografiškai saugesnės šalys gali pasinerti į politinės silpnaprotystės ir moralinio nuosmukio liūną, kaip antai padalijimų laikų Lenkija, bet išlikti, nepaisant visų peripetijų. O Suomija be drąsių žmonių, vadovaujamų maršalo Mannerheimo, kaip ir Lietuva be savo pokario didvyrių, būtų pasmerktos politiškai vegetuoti ir pamažu sunykti.

Tačiau nepasiduokime pagundai dėti lygybės ženklą tarp pasiryžimo ginti savo valstybę ir gerokai platesnę prasmę turinčios drąsos kaip dorybės sąvokos. Jei manytume, kad vienintelis tikras drąsos rodiklis yra gebėjimas ir ryžtas efektyviai kovoti su priešu, tai visuomenės moralinis idealas mums būtų radikaliai militarizuota visuomenė. Bet militarizuota visuomenė nėra moralinis idealas.

Drąsa ir didvyriškumas nėra vien tai, dėl ko savanoris kovoja su okupantu arba žmogus tiesiog pasirengęs aukoti gyvybę už savo artimą ir tėvynę. Taip, Homero Achilas yra drąsos kaip dorybės herojus, bet – ne vienintelis jos herojus ir net toli gražu ne svarbiausias. Ne priešą puolantis karžygys, o tiesą saviškiams į akis rėžiantis filosofas yra tikrasis drąsos kaip dorybės didvyris.

Savų piliečių už tiesą nuteisto Sokrato mirtis, o ne strėlė Achilo kulne yra didžioji drąsos drama. Ne kario, o politikos filosofo – Sokrato gyvenimas yra klasikinis drąsaus gyvenimo idealas vakarietiškoje (Atėnų) minties tradicijoje. Gyventi ieškant tiesos ir mirti už ją, nebijoti atvirai ir viešai sakyti politiškai nekorektiškus, nepatogius ir nemalonius, dažnai pavojingus kalbančiajam dalykus yra ta antroji drąsaus gyvenimo pusė (šalia miesto sienų gynėjo drąsos).

Tiesos drąsa svarbesnė už kario drąsą todėl, kad pastarąją gali maitinti Achilo garbėtroška ir tuštybė arba tiesiog profesionalo (samdinio) pareiga gerai dirbti savo darbą. Tuo metu pažiūrų drąsa, įsipareigojimas tiesai, tvirtumas ginant moralinius principus ir ištikimybė idėjiniams bendražygiams yra dorovinio ugdymo ir auklėjimo šerdis, kai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą, o ne tik kario ir patrioto elgesį pavojaus tėvynei akimirką.

Kovojanti Lietuva buvo drąsi karžygių šalis 1944–1953 metais. Taikiai išsivaduojanti iš melo, žodžiais ir principais stojanti ginti tiesos ir paminto teisingumo Lietuva buvo sokratiškai (filosofiškai) drąsi šalis 1988–1991 metais. Pirmosios drąsos šiandien galime tikėtis iš mūsų kariuomenės, savanorių, šaulių. Antrosios drąsos turėtume tikėtis iš visuomenės. Deja, ši viltis vis dažniau atrodo bergždžia.

Vienas liūdniausių tai liudijančių dalykų yra vyraujantis lietuvių požiūris į savo filosofus. Gero tono taisyklė – vadinti juos radikalais. Bet juk Sokratas irgi buvo radikalas. Ir ką? Vėl nuteisime? Daugybė lietuvių savo filosofus šiandien laiko neišmanėliais, svaičiotojais ir taria jų pavardes su ironija, greičiausiai, pagal sumanymą, turinčia liudyti ironizuojančio kvailio aukštą kultūros lygį.

Pamaivų ir banderlogų stiliumi koneveikiamas ir iš medžių viršūnių vis kuo nors apmėtomas tai Arvydas Šliogeris, tai a.a. Romualdas Ozolas, tai Vytautas Radžvilas, pastaruoju metu – ir Alvydas Jokubaitis. Visi tie, dėl kurių lietuvių filosofija po sovietmečio turi ką pasakyti ir kuo didžiuotis.

Tai ir yra didysis mūsų laikų bailumas – visa banda „drąsiai” pulti ir niekinti tuos, kurie rėžia į akis nemalonią tiesą apie Lietuvos visuomenės ir politikos problemas, Europos Sąjungos tikrąjį veidą, nutautinimą ar multikultūriškumą. Mūsų dienų bailiai Lietuvoje yra dvasiniai palikuonys tų, kurie senovės Atėnuose balsavo už mirties bausmę Sokratui.

1988–1991 m. pasiekta politinė pergalė buvo politinių pažiūrų ir principų pergalė. Kur šiandien politinės pažiūros ir principai? Kur idėjinių bendražygių, o ne politinio verslo partnerių grupės?

Baisiausi čia net ne tie, kurie jau iš pirmo žvilgsnio „kelia minčių įvairių”, kaip koks nors Kęstutis Pūkas ar Valdemaras Valkiūnas. Kur jau ten būti toms politinėms pažiūroms. Nykiausi – tie, kurių atėjimas į politiką klojamas raudonais kilimais, laiminamas gražiausiais žodžiais apie didžiai perspektyvų jaunimą ir lydimas naujų idėjų gadynės saliutais. Bet visa ta pompa gėdingai bliūkšta, kaip Tado Langaičio atveju, kuris koks atėjo į politiką, toks iš jos ir išėjo: nulis. Nei politinių pažiūrų, nei principų, nei įsipareigojimų apgautiems rinkėjams ir bendražygiams. Tik baimė būnant Seime praleisti pelningą progą.

Prieš 10–15 metų politikai Lietuvoje vengė turėti ir reikšti tvirtas ir nuoseklias pažiūras ne tik todėl, kad tai būtų reikalavę iš jų intelektinių pastangų, bet ir todėl, kad viešieji ryšiai buvo įkalę į jų galvas vadinamąją „catch all” laikyseną – geriau patylėk, nieko nesakyk apie savo pažiūras, net jei jas turi, nes mažiau bus tokių, kuriems nepatiksi dėl tų savo tikrų ar tariamų pažiūrų. Kitaip tariant, tais laikais lėmė baimė nepatikti kitaip galvojantiems.

Dabar pažiūrų nebuvimą, regis ėmė lemti kas kita: baimė nepatikti ne tiems, kurie turi kitokias pažiūras, o tiems, kuriems išvis jokios pažiūros nepatinka ir kurie žiūri į politikus su pažiūromis kaip visiškus idiotus. Prisitaikymo prie „catch all” cinizmą pakeitė pažiūrų niekinimo mada. Politikas su pažiūromis dabar atrodo „senamadiškai” – tarsi užsirišęs kaklaraištį ir nesusiaurinęs kostiuminių kelnių taip, kad aptemptų kojas moteriškų kojakelnių grakštumu. Žodžiu – „old school”.

Taigi visuomenė bijo nekoneveikti filosofų, politikai bijo nesivaikyti madų. O ko bijo trečias Lauro Bielinio knygos trikampio – visuomenė, valdžia, žiniasklaida – kampas? Tas trečias kampas, tiesą pasakius, bijo net savo šešėlio. Pastaruosius 15 metų bene labiausiai stebinęs ir liūdinęs dalykas buvo didėjantis jaunosios žurnalistų kartos bailumas ir prisitaikėliškumas.

Sąjūdžio metų ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio žurnalistai buvo gan drąsūs arba net labai drąsūs. Galėjo būti ir pavojingi. Politikai jų bijojo. Šiandien tam tikromis aplinkybėmis sunku įsivaizduoti bailesnį padarą už jaunosios kartos žurnalistą. Žinoma, to negalima sakyti apie visus ar net didžiąją daugumą, bet tendencija – vienareikšmė.

Britų rašytojas ir gamtininkas Geraldas Durrellas knygoje „The Whispering Land” štai taip aprašo gan mielą gyvūną – agutį: „Mes turėjome penkias dideles papūgas … ir agutį – didelį graužiką su juodomis akimis, plonomis galūnėmis ir nervinės depresijos priepuolį periodiškai patiriančio ristūno charakteriu. Kai atidengiau agučio narvą, žvėrelis šoko aukštyn ir nudribo ant šiaudų pakloto, drebėdamas visu kūnu. Jo snukio išraiška tapo tokia, kuri tiktų senmergei, daug metų landžiojusiai apsidairyti po lova ir pagaliau pamačiusiai ten vyriškį.

<…> Agučiai turi dideles gražias akis, apvalias ausis ir tankius juodus ūsus, kurie visą laiką kruta. Pridėję prie šio vaizdo žvėrelio temperamentą, jo nuolatinį dirglumą, beprotiškus šuolius į aukštį, pasigirdus menkiausiam garsui, ir po to būtinai ištinkančius tarytum smarkaus karščiavimo sukelto drebėjimo priepuolius, turėtumėte stebėtis, kaip ši rūšis apskritai išgyveno.”

Daugelis šio ir praėjusio dešimtmečio jaunų žurnalistų kažkuo panašūs į agučius – jei ne išore ir konkrečiais veiksmais, tai bent sielos sandara. Žmogus, kuris turėtų judėti kaip tankas į priešo – melo, veidmainystės, idiotizmo, slapukavimo ir korupcijos – apkasus, dreba kaip epušės lapas ir iš baimės isteriškai pašoka aukštyn, jei konfliktinėje ar bent menkiausią pavojų jo asmeninei gerovei keliančioje situacijoje tenka rinktis puses ir laikytis principų.

Bijo visko: mažai uždirbti, netekti darbo, nepadaryti greitos karjeros; užkabinti per stiprų subjektą, įgyti priešų, imtis per sunkios temos, atrodyti per kvailiems, stengtis, kad taptų protingesni; domėtis ir gilintis į sritis ir temas labiau nei reikalauja esamos aplinkybės; neįtikti viršininkui arba įtikti ne tam, kuriam reikia, jei jų daugiau nei vienas, ir dar susipainioti nuosavame negalios žaidime.

Ko gero, viena didžiausių baimių – likti nepastebėtiems. Iš universiteto suolo jie nori tiesiai į glamūrinius viršelius, vadovus (ne vadovėlius – tiek jų garbėtroška, deja, „netempia”) ir TV ekraną. O tuo metu sielose, galvose, laidose ir straipsniuose tebūnie migla. Kam iš tiesų tai rūpi?

Jų sielose sugyvena du padarai – Narcizas ir Durrello aprašytas agutis. Jie labiausiai bijo dviejų dalykų – patys sau nepatikti ir ko nors nebijoti. Nes nebijojimas jiems prilygsta savisaugos išnykimui ar būtinos signalizacijos atjungimui. Ir jie tiek įsimylėję save, kad juos ugdyti ir žmogišku, ir profesiniu atžvilgiu be galo sunku.

Iš prigimties žurnalistas, kaip ir filosofas, yra klausinėjantis sutvėrimas. Klausinėjančio sutvėrimo dalykinis ir moralinis ugdymas turi dviejų su puse tūkstančio metų istoriją. Ši ilga istorija moko mokytojus. Bet ką tu išugdysi iš sutvėrimo, kuriam pats svarbiausias klausimas diena iš dienos – „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?” Dviejų su puse tūkstančio metų istorija nervingai rūko kampelyje.

Pabrėžiu: tikrai ne visi – ir gal net ne dauguma – tokie. Bet būtent tokie – labai ryškūs ir sparčiai dauginasi. Jie plaukia pasroviui. Jie domisi ne tuo, iš kur sužinoti tiesą, o tuo, iš kur vėjas pučia. Tiesa jiems neįdomi. Jie paprastai neturi tikrų bendraminčių, nes tam, kad turėtum tikrų bendraminčių, reikia turėti tikrų minčių ir įsipareigoti tikrai bendrystei. Abu šie uždaviniai juos pernelyg vargina. Mintys gyvena knygose ir rimtoje periodikoje. Agučiai gyvena visai kitur.

Jie stengiasi būti neutralūs, tylūs, nestoti niekieno pusėn. To reikalauja primityvus bailumas, nors jiems daug labiau patiktų vadinti tai žurnalisto objektyvumu. Tačiau žurnalisto objektyvumas ir bailio tylus neutralumas – visai skirtingi dalykai. Kaip sakė Holokaustą išgyvenęs Nobelio taikos premijos laureatas rašytojas Elie Wieselis: „Mes visada turime rinktis vieną iš pusių. Neutralumas tarnauja budeliui, o ne aukai. Tyla visados padrąsina kankintoja, o ne kankinį.”

Žurnalistas-agutis laikosi priešingos nuomonės ir renkasi neutralumą. Stoti ginti vieną iš pusių jam, jautriam ir nervingam padarui, kainuoja per daug karštligiško drebėjimo ir, kaip vyriškį po lovą radusiai Durrello senmergei, gresia priepuoliu.

Dėl agučių profesinėje veikloje natūraliai kyla moralinė dilema: taikstytis su šiuo „žmogiškuoju resursu” ar stengtis neturėti su jais jokių reikalų? Sunkus klausimas. Nes paprastai sukirba sunkiai tildoma abejonė: o gal, gerokai giliau pakapsčius, po bailumo ir išdavikiško neutralumo klodais rusena gero žmogaus ugnelė? Ar tik nebūsi tas, kuris, atstūmęs agutį, ją galutinai užgesinsi?

Daug kas priklauso, kaip sakoma, nuo individualaus atvejo ir konkrečių aplinkybių. Tačiau kalbamas pasirinkimas nėra ir negali būti tik profesinis-psichologinis. Jis taip pat – moralinis ir pilietinis. Kas tai per daiktas – bailus, bet geras žmogus? Ar nerėžia normalios ausies šio apibūdinimo vidinis prieštaringumas? Kur link judės ne tik profesija, bet ir tauta, valstybė, jei „nors ir bailus, bet geras” taps visuotiniu pateisinimu ir norma?

Kaip sakė Edmundas Burke`as, tam, kad blogis įsigalėtų, pakanka geriems žmonėms tiesiog nedaryti nieko. Tariant Wieselio žodžiais – išlikti neutraliems, nestoti niekieno pusėn. Tad kur šiuo požiūriu veda sentimentalus noras būti geram bailiams?

Čia turbūt verta prisiminti kitą stereotipinį įsitikinimą – kad ir kvailys gali būti geras žmogus. Ar toks nepaprastai talpus, lankstus ir atlaidus gėris, kuriame telpa ir bailiai, ir kvailiai, bus vis dar laikytinas gėriu? Ir jei į šį klausimą atsakytume „taip”, tai įdomu – iš kvailumo ar iš bailumo?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pipiec

Pipiec portretas
Jau 28 m. Gyvename nepriklausumoje Lietuvoje, atrodo tikrai galėjo tauta daugiau pasiekti, visose srytyse, daug ir padaryta, bet daug daryta ne ta likme, kurios tikėjome ir norėjome.Po nepriklausomybės atkūrimo praèjo 28m. gyventojams nesugražita žemė, žemė pavirto kilnojamu daiktu, ko nėra nieko panašaus pasaulye, beveik trečdalis emigravo iš Lietuvos,žmožudystės, jaunu irpagyvenusių savyžudybės, kalėjimai perpildyti kalinų,didžiulė turtinė nelygybė, teismų ir prokuratūros ir kitų represinių institucijų susivienijimai, veikentis prieš pilečius, nepagarba eiliniam žmoui iš vadžios pusès, už tai ir turim ką turime, bet anšciau ar vèliau turim ateiti galas tam sukurtam valdžios marazmui.

vagiu šaikos ,,

vagiu šaikos ,,  portretas
,, nėra žodžio ir prasmes mes tėvyne mylim, kaip dangui taip ir žemei, lozungas o ne drasos griuvesiai ,sudeginti malūnai kurie tiek šūdo primalė kad nėra jokio tikro skonio tom dogmom tikėti priraše demagogijos didžiausia puslapi o išvertus liko tikras nulis juk mes 28 metus tik egzistavome o mumis minke pute kaip muilo burbulus ir tripčjuojo kaip blusas nepakaustytas ir nusigyvenom ,va jūsų donoru 28 metu švenčiant 11 kovo, ponai elito išversta skuriai bailai susirenka puotas atšvenčia medaliukus skardelemis apsilipina ir per peti žiūri į runkelius ar dar turi biski garo, bo toj neturės ką mulkinti, kaip atsibodo tas bajeris ir kas met vis spaudžia blogiau daro parodijos išmoko tiek mulkinti o mes esame runkeliai bailiai griuvesius turim atstatyti ponams dvasios ubagams,

Šiaip

Šiaip portretas
Tikra tiesa.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Ar liks vietos šventumui, kai popiežius išvyks?
    Ar liks vietos šventumui, kai popiežius išvyks?

    Belaukiant popiežiaus Pranciškaus, iš tolo matomi Vilniaus bažnyčių bokštai puošėsi pastoliais. Arkikatedrai, šalia kurios Šventojo Tėvo laukė jaunimas, irgi nepagailėta baltų dažų. Tvarkytis ragino net arki...

    1
  • Modernaus verslo realybė: startuolio mintis brandžioje kompanijoje
    Modernaus verslo realybė: startuolio mintis brandžioje kompanijoje

    Startuoliams būdingi darbo principai ir kultūra dažnai siejami su stereotipiniais bruožais – per daug jaunatviška, nerūpestinga terpe, kurioje viskas juda greitai ir yra nepastovu. ...

  • 35 procentai kultūrinės taršos
    35 procentai kultūrinės taršos

    Kokie bulvienojai turi trūnyti galvoje, kad sugalvotum 35 proc. visos radijo muzikos prievarta paversti lietuviška? Viešpatie dieve, nejaugi Lietuvoje vidutinė alga jau yra 1,5 tūkst. eurų, pensija – tūkstantis, šalyje nebeliko ...

    13
  • Svajoti neuždrausi
    Svajoti neuždrausi

    Nors iki Kalėdų – dar geri trys mėnesiai, futbolo mėgėjai didžiausias metų šventes jau pasitiko. Šią savaitę startavo jų laukiamiausias metų reginys – UEFA čempionų lyga. Neabejotinai tai svarbiausias sporto klubų turnyr...

    3
  • Didžiųjų valstybių galios žaidimai – grėsmė Lietuvos saugumui
    Didžiųjų valstybių galios žaidimai – grėsmė Lietuvos saugumui

    Tomis dienomis, kai Lietuvoje oficialaus vizito, jau trečiąkart, lankėsi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, jos šalyje kilo neramumų. Chemnico mieste, esančiame Rytų Vokietijoje, buvusioje socialistinės Vokietijos Demokratinės respublikos dalyj...

    8
  • Gilios Gerklės aidas
    Gilios Gerklės aidas

    Kuo skiriasi diktatūros ir demokratinės šalys? ...

    1
  • Zanavykų pokštas
    Zanavykų pokštas

    Pirmojo balsavimo Zanavykų apygardoje rezultatai it šaltas dušas pažadino sostinėje susitelkusį visuomenės ir politikos elitą. Mindaugas Bastys sugebėjo užburti rinkėjus – net 20 proc. savo balsais nutiesė jam taką į antrąjį r...

    6
  • Bendrųjų gebėjimų testas
    Bendrųjų gebėjimų testas

    "Apie Birutę daugiau nepasakysiu nė vieno blogo žodžio", – pažadėjo Petras, prieš filmavimo kameras gailiai nubraukęs ašarą išdavikę. Ko nepadarysi dėl reputacijos, ypač, kai politiko miegamojo reikalai jau per...

    5
  • Rusija ir Molotovo-Ribbentropo paktas
    Rusija ir Molotovo-Ribbentropo paktas

    80-osios Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo metinės kitąmet bus gera galimybė pabrėžti unikalią jo slaptumo, veidmainystės ir gėdingumo kombinaciją. Jei Rusija piktinasi, kad yra su juo siejama, sprendimas paprastas: liaukitės bandę jį gi...

    7
  • 21 euro trupinys
    21 euro trupinys

    Linksminkimos ir džiaukimos, premjerui garbę duodami giedokime. Mielaširdingoji Sauliaus Skvernelio Vyriausybė kitąmet padidins algas ir kultūros darbuotojams. O šie nesusipratėliai šią savaitę ne linksmintis ir džiaugtis, bet pro...

    6
Daugiau straipsnių