Automobilių mokestis ir penki „jeigu“

Maždaug prieš metus įmonė „BGI Consulting“ atliko automobilių apmokestinimo studiją ir viešai ją pristatė Aplinkos ministerijai. Tuo metu žiniasklaidoje kilus triukšmui susivokta, jog baigiantis kadencijai tokio mokesčio geriau nedaryti. Vėl suveikė savanaudiškas gudravimas, jog verčiau šias „dovanėles“ gyventojams duoti po rinkimų, spėjant valdžioje jomis (surinktomis lėšomis) pasidžiaugti bent keletą metų.

Tie kas paskaitys minėtą studiją (yra internete), labiau nusivils ne jos sausa aplinkosaugine matematika (kiek kas turės mokėti pagal variklio kubatūrą ar taršą), bet eiliniu tokio naujo mokesčio „aklumu“ ir jo atotrūkiu nuo vairuotojų poreikių.

Studijoje sakoma, jog „gautos pajamos gali būti panaudojamos aplinkosauginių priemonių gerinimui, viešojo transporto gerinimui, transporto sistemos tvarkymui.“ Kitaip tariant – visiškas neapibrėžtumas, kuris ne tik neįtikina,  tačiau ir iš anksto verčia jaustis mokesčio priešininku. Tad ar įmanomas prasmingas automobilio mokestis?

Jeigu naujas tarifas neturės aiškaus, konkretaus ir vairuotojų gerovę atspindinčio tikslo, jis taps dar vienu šalies mokesčių politikos inkaru. Net ir surenkant apčiuopiamas lėšas (o valstybė jau ras kur jas dėti), gyventojai klodami po kelis šimtus eurų per metus liks su klausimais: kodėl ir kam?  Ar 98 proc. privačių automobilių savininkų gali tenkinti siekis jų lėšomis „gerinti viešojo transporto būklę“? Atsakymas turbūt aiškus.

Jeigu šis mokestis nepanaikins ar nesumažins vis labiau nuo savo esmės nukrypstančio degalų akcizo, vadinasi vartotojas už naują transporto priemonę bus apmokestintas jau keturis kartus. Tai - įsigijimo PVM, registracija/privalomas draudimas, degalų akcizas ir dar nuosavybės mokestis. Sutikus, jog stovintis automobilis aplinkai nekenkia, o nuosavybės teisė buvo padengta per PVM, miestų taršos klausimai turėtų būti (ir jau yra) sprendžiami per stovėjimo rinkliavas ir eismo apribojimus.

Jeigu automobilių apmokestinimą suprantame kaip sveikos aplinkos ar modernumo sprendimą, verčiau pakalbėkime apie realų gyventojų skatinimą. Kol kas nei vienos partijos rinkimų programoje nemačiau tikslo bent 100 kartų padidinti Lietuvos elektromobilių skaičių, jog 2020 m. valstybėje jų riedėtų bent 25 ar 30 tūkstančių. Sakote, fantastika? Ryžkimės tokiam transportui taikyti PVM lengvatą ar GPM grąžą. Bent čia parodykime vietiniams ar išvykusiems žmonėms, jog esame drąsi, naujoves skatinanti šalis.

Jeigu automobilių mokestis (nepriklausomai nuo degalų akcizo dydžio) taps ne savivaldybių, o valstybės (tebūnie ir konkretaus fondo) įplaukomis, jis virs dar vienu politinių žaidimų įrankiu veikiančiu pagal principą „myliu/nemyliu“. Todėl automobilių mokestis privalo tapti savivaldybių pajamomis pagal jose gyvenančių savininkų registruotų transporto priemonių skaičių.

Ir galiausiai, jeigu šis mokestis, atsidūręs savivaldybių biudžetuose nebus praganytas tarp socialinio būsto, švietimo ar aplinkosaugos eilučių, bet kaupsis kaip atskiras fondas konkretiems transporto patogumo tikslams. Signalo laiką rodantys šviesoforai, žiedinės sankryžos, triukšmo, dulkių apsaugos sienelės, elektromobilių krovimo stotelės, gatvių apšvietimas, daugiabučių parkavimo vietų plėtimas ir begalė kitų labai apčiuopiamų dalykų.

Sutikime – minėti penki „jeigu“ automobilio mokesčiui suteikia bent jau aiškią prasmę ir paskirtį. Valstybė privalo įrodyti jo naudą, nemaišyti su kitomis pajamimis ir leisti mokėtojams per vietos savivaldą dalyvauti lėšų paskirstyme.