Atostogos su žirgu

Tėvynę ginant, ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur būdavo kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis.

Senovėje žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Apie tai byloja įkapės, kurias archeologai randa žirgų kapuose, ir ritualinis palaidojimų pobūdis. Iš sakmių, stebuklinių pasakų taip pat matyti, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti tokia laime – bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės – veržlumas, greitis, ištvermė, raitelio supratimas ir ištikima tarnystė jam.

Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Apie tai irgi etiologinėje sakmėje: „Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsiauginti sau duoną. Žemę akėjo su sausos eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą jų vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per  žaltį, – ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir sako Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys“.

Tautosakoje arklys yra žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Tad galima manyti, kad lietuviai jį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju. Lietuvių kalba yra išlaikiusi seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą –  „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi ir įdomūs. Plauko arkliai – įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis…

Geriausiai tautos pažiūrio į ką nors esmę nusako patarlės ir priežodžiai; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu.  Štai keletas: arklio nugara javai dera;geram arkliui nereikia botago; rambų arklį tik vilko dantys pataiso; vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti; valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; nusiminė kaip žirgą pardavęs...

Lietuvių tauta didžiuojasi išsaugojusi vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai garsieji žemaitukai, lydėję lietuvius per visą tautos sudėtingą tūkstantmetę istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkleliai – gyvasis lietuvių kultūros paveldas. Ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių išsaugojimo būtinybę. Mūsų laikais jų globos rūpestį prisiėmė Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Senieji istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tik karo vadai ir žyniai galėdavę jais joti. Štai iš kur mūsų valstybės herbo spalvos! Įdomu, kad liaudiški tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu tradiciniuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik kažkaip susijusiuose su žmogaus likimu. Pavyzdžiui, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas nors pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlybų nebus. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atbulai baltą kumelę apsižergęs, tai per apskritus metus nei viena mergina iš to kaimo neištekėtų. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas gražus prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.

Tradicinio kalendoriaus metų cikle – net keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, – kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų.

Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus vardadienis, nuo seno vadintas Arklių diena. Juk reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu.

Būtinas Užgavėnių personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tautos tradicija. Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, pažymi unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, šalia Anykščių. Ten žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli“ rengiama turistinio sezono pradžioje.

Atgimsta ir naktigonės tradicija. Žinia, dabar ne iš reikalo vasaros naktimis saugoti arklius ganiavoje, bet kaip šventinė pramoga. Štai Užpaliuose jau kelintą kartą vyko net orientacinės varžybos žirgais. Dalyviams privalu apjoti apylinkes ir įdomiausiose vietose – ant Lygiamiškio piliakalnio, prie Krokulės šaltinio, Laumės valties akmens ir kitur atlikti tam tikras užduotis. Tai smagi kultūros centro vadovės Birutės Minutkienės išmonė. O žirgai šioms varžyboms – taigi iš garsiosios Viktorijos Jovarienės, kuri buvo pirmoji moteris važnyčiotoja Dusetų lenktynėse, sodybos. Jos namai ant Šventosios kranto – tikras arklio muziejus. Štai kaip įdomu ir smagu atostogauti Lietuvos kaime.