Artimųjų slaugymas – pačių artimųjų reikalas

Kai tampame nematomi

Negalite dirbti ir negaunate pajamų, nes jūsų pagalbos vaikui reikia 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Negalite tikėtis nei socialinių paslaugų, nei būtinos kompensacinės technikos, mat visur įrašytas reikalavimas pateikti dokumentėlį: "Neįgaliojo pažymėjimo (neįgalumo lygio pažymos, darbingumo lygio pažymos, pažymos dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo) ir (ar) specialiojo nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos kopijas."

Neturite? Uždarykite duris iš kitos pusės.

Šį kartą mamos pagalbos šauksmas sulaukė atgarsio. Sukilo visuomenė, pradėjo domėtis žiniasklaida, atrodo, atsirado ir sprendimas. Kodėl tik įsikišus žiniasklaidai reikalai pajuda? Kodėl tai, kas turėtų būti savaime aišku ir užtikrinama visiems Lietuvos piliečiams, tampa kažkuo išskirtinu, sunkiai prieinamu ir užslėptu?

Ir kiek tokių atvejų? Manau, kad tūkstančiai. Vienur artimieji serga lėtine ir nepagydoma liga, kitur tėvukas dėl senatvės sukeltų negalių reikalauja nuolatinio dėmesio... Šalia kaimynė, vieniša senolė, kurios vaikai toli užsieniuose.

Štai tada akistata su socialine sistema perlieja lyg šaltu dušu. Tada supranti, kad artimojo liga ar negalia tik jo ir tavo reikalas.

Neduok Dieve, susirgt

Neseniai teko bendrauti su Kauno klinikų jaunaisiais medikais. Šaunūs jaunuoliai, jiems vis dar rūpi... Žinote, kas jiems sunkiausia – kai turi išrašyti ligonį, kuriam reikalinga paliatyvi slauga, o jo tiesiog nėra kur dėti.

Skaičiai tokie: Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų yra 9 lovos. Iš viso Lietuvoje 279 paliatyviosios pagalbos lovos. Visoje Lietuvoje mažiau nei 300 lovų!

Čia kalbame apie nepagydoma liga sergančius žmones. Žmones, kurie nepasveiks. Žmones, kuriems reikės vis daugiau priežiūros, įrangos, galiausiai – žinių, kaip palengvinti kančias.

Sakote yra slaugos ligoninės? Taip, jeigu jums pasiseks ir rasite ten lovą – 120 dienų, arba 4 mėnesius, per metus nuolatinės priežiūros reikalaujančiu žmogumi bus pasirūpinta. O kas toliau? Kaip sakoma, gyvas į žemę juk nelįsi.

Yra kelios išeitys. Susimokėti ir likti slaugos ligoninėje, keliauti į privačius globos namus arba... į namus.

Namuose, sakote? Taip mes, lietuviai, savus prižiūrime namuose. Kito pasirinkimo, deja, beveik neturime, nes kainos slaugos ligoninėje prasideda nuo 600–800 eurų. Kiek uždirba statistinis lietuvis? Taip...

Valdininkai sakys, kad galite naudotis dienos socialine globa asmens namuose. Ji teikiama iki 7 dienų per savaitę ir iki 4,5 val. per dieną. Slaugytojai pamoko, kaip reikia ligonį apversti, pakelti, prižiūrėti žaizdas, paaiškina, ką reikia daryti, kad neatsirastų pragulų, matuoja kraujospūdį ir t.t.

Visas šias paslaugas gali gauti tik tie, kam nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Deja, mes puikiai žinome, kad šis poreikis nustatomas kur kas rečiau, nei iš tiesų reikėtų.

Beje, oficiali statistika sako, kad vien Kauno mieste yra daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, kuriems nustatyta specialieji poreikiai ir reikalingos slaugos paslaugos. Ambulatorinei slaugai Kaune numatyti 4 etatai gydytojų, 5 – slaugytojų ir 1 etatas dalimis paskirstytas kineziterapeutui, socialiniam darbuotojui, administravimui.

Bet! Aptarnaujami tik Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinyje prisirašę pacientai. Jų yra apie 1 tūkst.

Senatvėje – irgi ne pyragai

Senoliai. Senoliai, kurie yra vieniši. Senoliai, kuriems reikia bent jau pagalbos namuose. Ko galima prašyti? Išplauti grindis, pažiūrėti skaitliukus, apskalbti, išvirti sriubos ir t.t. Laisvų vietų skaičius 0. Laukiančių eilėje 223 senoliai. Tai oficiali statistika, o neoficiali?

Socialinė sistema mūsų valstybėje – lyg piktžaizdė. Pūliuojanti, smirdanti ir apleista žaizda.

Jeigu senolis nebegali savimi rūpintis, jeigu jo artimieji taip pat nebesugeba (ne todėl, kad nenori, o todėl, kad neturi medicininio išsilavinimo, todėl, kad turi dirbti ir išlaikyti šeimą, todėl, kad...) – ir ieško slaugos ligoninės, globos namų... Patikėkite. Vietų nėra, kad ir ką skelbtų oficiali statistika. O jeigu ir randate, tai greičiausiai privačiame sektoriuje. Tik klausimas, ar sugebėsite šias paslaugas įpirkti.

Kad ir kur pasisuktum – atsimuši į sieną. Dirbi žmogus, moki mokesčius ir, atrodo, esi reikalingas tik tol, kol pajėgi duoti. O kai nebegali, sistema tave išpjauna.

Kas lieka? Socialiniai tinklai? Prašyti pagalbos viešai, gal kas išgirs? Tikėtis, kad tada kas nors suskubs svarstyti ir daryti pakeitimus, ar apsimes, jog sistema veikia ir numes vienkartinę išmoką?

Socialinė sistema mūsų valstybėje – lyg piktžaizdė. Pūliuojanti, smirdanti ir apleista žaizda. Kiek tai tęsis? Kada valstybė imsis rūpintis visais, o ne tik pateptaisiais?

Kaune judesys yra. Yra sprendimas jungti slaugos ligonines, žadama, kad atsiras daugiau lovų. Svarstoma didinti specialistų, galinčių padėti namuose, skaičių. Bet kaip lėtai viskas juda!

O gal mes pradedame ne nuo to galo? Ar klausė kas sergančiųjų ar slaugančiųjų, kokius kelius jiems tenka nueiti? Kiek informacijos jie gauna ištikus bėdai. Jums neįdomu? Man įdomu.

Todėl klausiu visų jūsų. Todėl prašau visų jūsų. Atsakykite, nes man rūpi. Ne aš žinau, kad ta valstybė, kuri negina silpnųjų, – ta valstybė be ateities.