Ar Turkija su Europa atsisveikino?

Dar prieš sekmadienį vykusį Turkijos referendumą JAV nevyriausybinio strateginių studijų centro „Stratfor“ analitikai rašė, jog bet kuriuo atveju - priims ar atmes rinkėjai prezidento R. T. Erdogano siūlymą sustiprinti jo įgaliojimus - jis vis tiek tęs savo pastangas reformuoti Turkijos valdymą ir užsitikrinti didesnę valdžią sau.

Pirmadienį jau buvo aišku, kad referendumas praėjo, bet tik „mažesne balsų dauguma, nei tikėtasi“.

Kaip „Narsi mažuma“ pavadintame savo komentare Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė žurnalistė Sabine Adler, „tie, kurie referendume pasakė „taip“, galų gale persvėrė, tačiau stebina tų Turkijos piliečių, kurie ginčytinam konstitucijos pakeitimui tarė „ne“, drąsa.  

Juk daug kas juto baimę, bet vis tiek rizikavo, kad apsaugotų savo šalį nuo sunkių pasekmių turėsiančio žingsnio neteisinga kryptimi“.

Toliau žurnalistė, nors aiškiai simpatizuoja referendumo priešininkams, nešališkai išdėstė ir balsavusiųjų „taip“ motyvus. Ji rašė:

„Ar galima savanoriškai suteikti kone beribę valdžią vyrui, kuriam kelyje į viršūnę jau dabar beveik kiekviena priemonė buvo teisėta, kuris apie savo tautą kalba kaip apie masę, o ne kaip individualius piliečius?

Na, 51 nuošimtis rinkėjų tai galėjo. Tarp jų ta mažuma žmonių, kurie R. T. Erdoganui turi už daug ką dėkoti, už artumą prie valdžios, už įtaką, už valstybinius užsakymus, iš kurių jie tapo turtingi, kaip ir jis pats, per visą jo valdžios laikotarpį, prasidėjusį jam tapus charizmatišku Stambulo meru 1994 m.

Kiti, o jų tiesiog milijonai, atsidėkojo prezidentui už tai, kad jis jiems suteikė kuklią, tačiau anksčiau visiškai neįsivaizduojamą, gerovę. Jis leido statyti socialinius būstus ir pasirūpino, kad būtų įvestas įmanomas apsimokėti draudimas nuo ligos.

Užtat jie R. T. Erdoganą besąlygiškai palaikė ir neklausinėjo, ką jis su savo naujomis galiomis ketina daryti. Jis jiems pasaulį išaiškino taip, kad jie jį suprastų.

O kiti, kurie mąsto kiek daugiau, teigiamai vertino faktą, kad būtent R. T. Erdoganas pradėjo ir vedė slaptas derybas su teroristų organizacija PKK (Kurdistano darbininkų partija) tam, kad pagaliau būtų taika po dešimtmečius trukusio karo, pareikalavusio daugelio kareivių, policininkų ir civilinių žmonių gyvybės.

Kurdai buvo dėkingi už šį drąsų, iki šiol visiems Turkijos prezidentams ir ministrams pirmininkams neįsivaizduojamą poslinkį.  Ypač tie, kurie nesvajojo apie sekuliarią, socialistinę visuomenę, laikė R. T. Erdoganą bei jo Teisingumo ir plėtros partiją žmonėmis, kuriuos galima rinkimuose palaikyti.“

Ar galima savanoriškai suteikti kone beribę valdžią vyrui, kuriam kelyje į viršūnę jau dabar beveik kiekviena priemonė buvo teisėta, kuris apie savo tautą kalba kaip apie masę, o ne kaip individualius piliečius?

„Juk ir daugelis kurdų – tokie pat konservatyvūs bei religingi kaip ir Erdoganas. Tik kai jis pats taikos procesą sustabdė, tai galėjo jam kainuoti ne vieno kurdo balsą“, – rašė Sabine Adler ir toliau apžvelgė motyvus, skatinusius referendume balsuoti „ne“.

Juk R. T. Erdoganas „skaldo tautą, priešu, netgi teroristu išvadina be teisminio įrodymo kiekvieną, kas jo nuomonei nepritaria, ir koneveikia bei įžeidinėja užsienio partnerius NATO aljanse bei Europos Sąjungoje ir tuo rizikuoja nutraukti bet kokį su jais bendradarbiavimą“.

O kur dar faktas, „jog su konstitucijos pakeitimu bus tik tęsiama toliau, kas jau seniai vyksta ir taip? Jau dabar R. T. Erdoganas save kelia aukščiau įstatymų, žmones mesdamas į kalėjimą be teismo, nusavindamas įmones, firmas, vien įtarimo pagrindu uždarydamas universitetus ir institutus, taip  atimdamas iš dešimčių tūkstančių žmonių pajamas ir duoną kasdieninę“.

„O kur dar rinkimų kovos svetimose šalyse vedimas ir ta proga ne tik užsienio šeimininkų šiurkštus įžeidinėjimas, bet ir pačių turkų įstatymo, draudžiančio tokius mitingus rengti už Turkijos ribų, nepaisymas. O kur dar agitavimas už save mokesčių mokėtojų sąskaita?“ – klausė Vokietijos radijo komentatorė S. Adler pirmadienį, antrąją Velykų dieną, kada tik internetiniai portalai veikia, bet laikraščiai Vokietijoje neišeina.

Tad antradienį  nacionalinis Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ ir rašė, jog nors „Recepas Tayyipas Erdoganas šiaip taip išsiplėšė pergalę ir tauta jam suteikė tiek galios kaip jokiam kitam turkui nuo Kemalio Atatürko laikų, jis yra apipešiotas laimėtojas, sultonas suplyšusiuose apdaruose“.

„Juk beveik kas antras turkas jo pradėtam konservatyviam ir autoritariškam valstybės pertvarkymui pasakė „ne“, – rašė Miunchene išeinantis laikraštis.

Pasak dienraščio „Frankfurter Rundschau“, „savo referendumo pergale R. T. Erdoganas su Europa atsisveikino“.

Kotbuso dienraštis „Lausitzer Rundschau“ pasisakė dar griežčiau: „labai abejotinas referendumas panaikino respubliką, įvedė beveik visagalę prezidentinę sistemą, o šalį giliai suskaldė, valstiečius nustatė prieš miestiečius, sekuliarizuotus prieš tikinčiuosius, jaunus prieš senus“.

Tą patį, tik dar vaizdingiau, teigė ir nacionalinis dienraštis „Welt“: „Turkija, sudieu. Kaimas ir provincija laimėjo prieš miestą ir didmiestį. „Tikrieji žmonės“ įveikė elitą, konservatoriai – pažangiuosius, tikntieji – laicistus, fanatikai – mąstančiuosius, neprotingi – išmaniuosius.“

„Polemiškiau suformulavus, atsilikėliai nurungė avangardą, neproduktyvieji – produktyviuosius“, – brėžė išvadą Berlyne ir Hamburge leidžiamas konservatyvus Vokietijos laikraštis.

Regioninis Bavarijos miesto dienraštis „Nürnberger Nachrichten“ pažymėjo, kad nors „R. T. Erdoganas laimėjo referendumą, jis ko gero pralaimėjo ateitį. Tik pasitelkdamas nedemokratiškus metodus jis sugebėjo išpešti plonytę daugumą savo sumanymams“.

„Ypač didėjantis miestiečių sluoksnis 80 milijonų gyventojų turinčioje šalyje R. T. Erdoganą palaikyti atsisakė, o tai ir gali turėti nemalonių jam pasekmių būsimuose rinkimuose“, – rašė Niurnbergo laikraštis.

O šiaip Vokietijos laikraščiai dalijasi tarp tų, kurie akcentavo referendumo ir E. T. Erdogano pergalės jame neigiamas pasekmes Turkijos santykiams su Europos Sąjunga ir su Vakarais apskritai, ir tų, kurie kaip Osnabriuko dienraštis įspėjo šit kaip:

„Tikrai, tai, kas vyksta Turkijoje, neteisinga. Tačiau jeigu ES dabar baiminasi, kad referendumas gali vesti prie autoritarinio režimo, ji ir vėl neįvertina realybės.  Juk galia jau ir prieš referendumą glūdėjo ne kitur, o R. T. Erdogano rankose“.

„Bet pačiai Europai Turkijos reikia ne tik kaip Šiaurės Atlanto Santarvės partnerio NATO, bet ir dėl to, kad Europos Sąjunga nieko geresnio nesugalvoja bėglių klausimu. Ir kai dabar aukščiausieji Europos Sąjungos pareigūnai iš Turkijos reikalauja atsižvelgti į europiečių rūpesčius, skamba tai nerealiai ir bejėgiškai.

O vietoj to būtų pats laikas nūnai permąstyti, ko Europos Sąjunga iš už jos ribų esančių valstybių iš tiesų nori. Tada realios politikos sumišimas turėtų galų gale baigtis. Tai reikštų ir tam tikrą su R. T. Erdoganu bendradarbiavimą“, – teigė laikraštis „Neue Osnabrücker“.


Šiame straipsnyje: Turkija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Vika

Vika portretas
Kodel zmones nieko nepasimoko is istorijos? Ar mazai buvo diktatoriu,nuo kuriu kentejo ju paciu liaudis? Erdoganui ir referendumo nereikejo,kad po neivykusio perversmo galetu be teismo sukisti i kalejimus tukstancius zmoniu. Dabar jam rankos visai atristos. Turesime dar viena diktatoriu be Baltarusijos, Siaures Korejos, tos pacios Rusijos ir t.t. Kazkaip pasaulis rieda atgal,is kur,atrodo,taip sunkiai issivadavo - i diktatura. Kazkaip tikejausi,kad Turkijos zmones prabalsuos kitaip ir tai,kad jis laimejo labai menka balsu persvara,nei kiek neramina, nes juk laimejo..?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    17
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių