Ar tikrai visos bobos kekšės, o visi vyrai – asilai?

Štai elementarus pavyzdys. Prieš keletą metų atostogų Dominikos Respublikoje metu kažkas iš viešbučio darbuotojų pavogė mano kompiuterį. Ne šiaip priglaudė ne vietoje numestą daiktą, o kuitėsi po mano krepšius, paliktus rakinamoje viešbučio daiktų saugykloje. Žinoma, šis įvykis tąkart tikrai nepridėjo pliusiuko bendram kelionės ir šalies vertinimui. Bet paskui ėmiau svarstyti, kad būtų tiesiog idiotiška dėl to vieno konkretaus nusikaltimo imti laikyti visus dominikiečius ar viso pasaulio viešbučių darbuotojus vagimis… Juk tarp jų tikrai yra dorų žmonių, nesigviešiančių svetimo turto. Ir noriu tikėti, kad pastarųjų yra kur kas daugiau negu ilgapirščių.

Neseniai buvau įsijungusi vieną pažinčių programėlę. Ne, būsimo sutuoktinio ten neieškojau, tiesiog užmiršau knygą ir traukinyje neturėjau ką veikti. Ir tąkart pro akis nepraslydo vieno vaikino anketos prierašas, kuriame jis gan necenzūruotai daugumą panelių kaltino aibe nuodėmių, pradedant susireikšminimu, baigiant lytiškai plintančių ligų nešiojimu. Pasidarė kiek keista, nes žmogus, nepaisant tokios prastos nuomonės, vis dėlto ieško merginos bent virtualiam bendravimui. Tačiau kartu apėmė ir gilus gailestis – kad prieitų tokią išvadą, vaikinas, matyt, turėjo sutikti ne pačių geriausių moteriškos lyties egzempliorių…

Ir iš tikrųjų, kai tave labai smarkiai kas nors įskaudina (o dažniausiai juk įskaudina tie, kurie mums rūpi), kyla pagunda nuspręsti, kad žmogus taip pasielgė vien dėl to, kad taip nulėmė jo lytis, tautybė, religija ar koks kitas demografinis bruožas. Tai tarsi vidinis gynybos mechanizmas, paneigiantis tai, kad galbūt ir patys šiek tiek esame kalti dėl įvykusios blogybės – nemokėjome įžvelgti piktų kėslų, buvome pernelyg patiklūs, tiesiog nepažįstame žmonių. Dargi tai ir melas sau bei kitiems, „neturiu ir nereikia” filosofija, nes kas prisipažins, kad tiesiog sunkiai sekasi atpažinti padorias merginas ir jas sudominti? Lengviau gi sakyti, kad visos jos – žiurkės, nežinančios, ko nori…

Pažįstu ne vieną tikrai nuostabų vyrą, kuris, pavyzdžiui, išduotas žmonos ar draugės, tvirtai nusprendė: „Visos jos tokios.” Ir paskui ilgus metus pyksta ant priešingos lyties, negrįžtamai prarandama ir nuviliama ne viena tik geras intencijas jų atžvilgiu turinti moteris, kol galiausiai atsiranda tokia, kuriai pakanka kantrybės ir meilės pamažu grąžinti tam vyrui tikėjimą moteriško gerumo egzistavimu. Arba neatsiranda. Lygiai taip pat ir su įsitikinimu, kad „visi vyrai galvijai”, vien dėl to, kad buvęs mėgo „pasiganyti”. Nėra visi vyrai nei galvijai, nei kokie kiti naminiai gyvuliai ar paukščiai. Tiesiog su vienu (na, ar keliais) nepasisekė. Ir tiek.

O liūdniausia tai, kad su tokiais apibendrinimais ir išankstiniais nusistatymais labiausiai nuskriaudžiame ne moterų, vyrų ar kokios nors tautybės žmonių populiaciją, o patys save. Nes prarandame galimybę ne tik susipažinti su kur kas šaunesniais egzemplioriais, nei mus įskaudinusio „porūšio”, bet ir apskritai pamatyti pasaulį kaip geresnę vietą. Ir dar, mūsų mintys turi tendenciją materializuotis, tad kai šventai įtiki, kad visi vyrai iš tavęs tenori vieno ar kad visoms moterims reikia tik tavo pinigų, tai kaip tyčia vien tokie žmonės kelyje ir painiojasi…