Ar tikrai sveikata – didžiausias mūsų turtas?

Niekas nesiginčys – nieko verti tampa milijonai banko sąskaitoje, galingi ratai ir erdvūs namai, kai užklumpa mirtina liga. Bet ar tikrai sveikata yra pats didžiausias turtas?  O kaip tada laisvė? Ar ne ji turėtų stovėti pirmoje mūsų vertybių skalės vietoje?

Iš kalėjimo net stipriausi vyrai išeina paliegę, be dantų, kamuojami širdies ir nervų ligų. Šiandien, birželio 14-ąją, kai minime 1941-ųjų masinius Lietuvos piliečių trėmimus, yra ta proga, kai verta šitaip paklausti.

Nėra laisvės – nebėr ir sveikatos. Niekas taip tragiškai aiškiai to nėra pajutęs, kaip mūsų tremtiniai. 1940-ųjų birželio 15-ąją liepusi draugiškai pasitikti okupantus mūsų valdžia tikėjosi išsaugoti tautos gyvybę ir sveikatą. Bet atiduota laisvė niekam sveikatos nepridėjo.

Psichologai pripažįsta, kad tremties stigmą jaučia net trečia po tremties karta. O ar ne tą patį išgyvena kolaborantų vaikai ir anūkai, visi, iškentusieji okupaciją? Net ir tie, kurie šventai įsitikinę, kad viskas su jais gerai. Ar ne iš čia – tiek depresijų, jas lydintis alkoholizmas ir savižudybės?

Prarasta laisvė pakerta visuomenės sveikatą ilgiems dešimtmečiams. Gal net galima pasakyti ir taip: kol neatgausime vidinės laisvės, tol šlubuos mūsų sveikata. Nepadės ir sveikatos fetišizavimas, kurio jau net karikatūriškai griebiasi šios kadencijos Seimas.

Priešingai, kuo bus daugiau draudimų, tuo labiau visuomenė sirgs. Mažiau laisvės – mažiau ir sveikatos.

Laisvė neprarandama per dieną. Jos praradimas visada prasideda nuo gerų intencijų. Negerai per daug gerti? Tikrai negerai. Tai gal uždrauskim? Uždrauskim, atitaria nebegeriantys alkoholikai, tikintys valdžios kumštį ir šiaip geri gero linkintys žmonės.

Negerai rūkyti šalia vaikų, nėščių moterų? Kas gi ginčysis. Uždraudžiam rūkyti šalia vaikų ir nėščiųjų per dešimt metrų, o nuo daugiabučių – per dvidešimt!

Daugybei žmonių patinka, kai valdžia kala kumščiu į stalą. Daugumai taip patinka tvarka, kad daugybė žmonių nė nepastebi, kaip policininkas ateina į jų namus ir ne tik su jumis apsigyvena, bet ir ima nurodinėti, iš kiek kiaušinių kepti kiaušinienę, kas sveika, o kas ne.

Pasirodo, kad ir uogienė nesveika, ir lašiniai, ir duona, o jau cepelinai su spirgiais – pati tikriausia stora lietuviška mirtis. Ir palaukite, o kava juk irgi.

Uždraudžiam kavą, cepelinus, grietinę, duoną ir „Ali“ pyragėlius, sako valdžia. Vis daugiau žmonių atrodo, kad tai nesąmonė, bet jūsų nuomonės jau niekas nė neklausia. Atsidūstate. Bandote įtikinti save, kad jei anie draudimai buvo geri, tai galima išgyventi ir be cepelinų su spirgiais, ir be šakočio, uogienės ir kavos.

Galima, žinoma. Tik kas iš tokio gyvenimo, kuriame viskas teisinga? Kuriame nelieka vietos net tokiai menkai nuodėmei, kaip gabalas šakočio, puodelis espresso ar taurė vyno? Ar ne per ilgas pasirodys toks gyvenimas, kuriame viskas dozuota valdžios parėdymu ir kuriame svarbiausia figūra – policininkas?

Mūsų seneliai ir proseneliai 1941-ųjų vasarą okupantų sukišti į gyvulinius vagonus ir išmesti amžino įšalo žemėje, masiškai mirė ar sveikatą prarado ne nuo rūkymo, Bordo vyno, cukraus ar riebaus maisto. Jie to nematė penkiolika metų. Mirė iš bado, šalčio bei alinamo prievartinio darbo.

Kodėl tarp visą tą pragarą ištvėrusių Sibiro tremtinių vis dėlto pasitaikė ir tokių, kurie po to nugyveno ilgą amžių taip liudydami, kad sveikata ir amžiaus trukmė nebūtinai priklauso nuo to, kas sveika-nesveika ir ką tau įsako valdžia. Kas šiems daug iškentusiems žmonėms padėjo sulaukti devyniasdešimties ar daugiau metų?

Visai įmanoma, kad tiek jie išgyveno tik todėl, kad mylėjo savo artimą, o laisvę – net labiau už sveikatą. Net jei pasirodytų, kad tai nėra visai taip, šiandien tokia diena, kai turime progą bent patys sau tyliai pasverti: kas gi iš tiesų yra brangiausias mūsų turtas – sveikata ar vis dėlto laisvė?